Fotografas Vytautas Dranginis: „Jei parašysiu knygą, ji tikrai nebus apie tai, kaip reikia gyventi“
Į trečiąjį Dakaro ralį besiruošiantis fotografas Vytautas DRANGINIS vis dar džiaugiasi prieš kelerius metus priimtu savo sprendimu įgyvendinti svajonę – tapti Lietuvos komandos Dakaro ralyje fotografu. Nors tam prireikė visų jo santaupų, o nežinomybė kėlė nemažai streso, vienas apsisprendimas vedė prie kito ir taip Vytautas atrado savo sritį – sporto fotografiją. Pomėgis priimti iššūkius ir elgtis spontaniškai atnešė ir daugiau laimėjimų, iš kurių didžiausias – įprotis gyvenime daryti tai, ką norisi.
Vienas iš netikėčiausių Vytauto sprendimų, pakeitusių gyvenimą, ir buvo pasiryžimas kartu su lietuvių komanda keliauti į Dakarą. „Kai išgirdau, kad galima prisijungti, turėjau labai greitai apsispręsti, ar savo santaupas pasilaikyti apgalvotam pirkiniui, ar išleisti bilietui į ralį ir skirti kitoms kelionės išlaidoms. Be abejo, pasirinkau ralį ir tai tapo didelės istorijos pradžia – ant nosies trečioji kelionė į Pietų Ameriką su dabar jau bičiuliais Vaidotu Žala bei Sauliumi Jurgelėnu“, – pasakojo pašnekovas.
Toks pat neapgalvotas „taip“ buvo ištartas, kai Vytautas gavo pasiūlymą fotografuoti į aukščiausią Europos viršukalnę Monblaną kopsiančią estų ekspediciją. „Suvokiau, į ką įsivėliau, tik tada, kai draugai ir pažįstami pradėjo diskutuoti, jog įkopti į Monblaną yra ne tik sunku, bet ir gana pavojinga. Viskas, apie ką galvojau artėjant šiai kelionei, buvo tai, kad nebėra kur trauktis, todėl tiesiog teks padaryti geriausia, ką galiu“, – prisiminė Vytautas Dranginis, žinoma, puikiai susitvarkęs su užduotimi ir pagavęs daugybę gerų kadrų.
Vytauto darbe yra nutikę tiek netikėtumų, kad spontaniškumas jam seniai tapęs ne pramoga, o gyvenimo būdu. „Daugiausia nuotykių, be abejo, buvo olimpiadose bei raliuose. Fotografuodamas šiuos sporto įvykius niekada nežinai, kas tavęs tądien laukia. Tai viena iš priežasčių, kodėl pasukau sporto fotografo keliu. Čia nėra nieko surežisuoto: nėra patvirtintos dienotvarkės, parengiamųjų darbų, o neretai – netgi ir interneto“, – juokėsi Vytautas Dranginis.
Visai neseniai jis ir vėl pasielgė netikėtai sau pačiam – po kelių minučių abejojimo kelionę į Tatrus išmainė į... Alpes. „Šią kelionę su mergina suplanavome vos per keletą dienų. Ir kai mus Tatruose pasitiko lietus, nenusiminėm – juk viskas ir taip buvo gana netikėta, tad tiesiog prisipylėm pilną baką degalų ir iškeliavom į Austriją, ten jau kitą dieną lepinomės saule ir vaizdais į Alpių kalnus“, – kalbėjo pašnekovas.
Fotografas prisipažino, kad nėra vienas iš tų, kurie detaliai planuoja savo laiką, tačiau džiaugiasi tokio savo nerūpestingo būdo suteikiamais privalumais. „Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, ypač su man artimomis sielomis, leisti laiką su draugais, šeima, tačiau nemėgstu planuoti susitikimų su jais, it tai būtų vizitas pas kirpėją. Todėl pas draugus užšoku tiesiog per jų kavos pertraukėlę. Kai taip pat netikėtai užsuku pas tėvus, pokalbis neretai prasideda: „Kodėl nepaskambinai, būtume ką nors valgyti pagaminę.“ Galiausiai tai tapo smagiu įpročiu man ir galvos skausmu artimiesiems“, – juokėsi Vytautas.
Fotografas prasitarė dažnai leidžiantis sau daryti tai, kas tuo metu šauna į galvą. Būtent tai jam atneša neįkainojamą laisvės pojūtį, nuotykius, prisiminimus ir džiaugsmą.
„Kiekvienas gyvenimo nuotykis praeina ir, jei tik leidžiame, ateina kitas. Labai mėgstu išgyventi kiekvieną jų iki galo. Nepripažįstu pasakymo „geriau negali būti“ – tai man lyg stabdys. Esu padaręs keisčiausių dalykų: per vieną naktį apsisprendęs mesti mokslus, o vėliau per kelias minutes nusprendęs studijuoti naują specialybę, kurios skelbimą atsitiktinai pamačiau, paskui spontaniškai nutariau mesti darbą, po ko kardinaliai pasikeitė mano gyvenimas. Esu suplėšęs marškinėlius bare, skambant „We Are the Champions“, nes tą akimirką tiesiog taip norėjau pasielgti. Smagiausia, kad visa tai vienokiu ar kitokiu pavidalu kartojasi. Kas žino, gal kažkada tai suguls į knygą. Tačiau tai tikrai nebus knyga „Kaip reikia gyventi“, greičiau užrašai, skirti nepamiršti gyvenimo nuotykių“, – nusišypsojo Vytautas.