Fotografė Greta Skaraitienė: „Geram portretui visada reikia dviejų energijos“

Greta Skaraitienė / Pauliaus Peleckio nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Jokių susitarimų ir pasiruošimo – tik tai, ką per metus atnešė gyvenimas. Jokios atskiros platformos – žmonių portretai ir jų aprašymai įsiterpdavo tarp kitų įrašų fotografės Gretos Skaraitienės socialiniuose tinkluose. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui pasidovanojusi 100 portretų žmonių, kurie ją supa, fotografė iš tiesų padarė dovaną Lietuvai.

Prieš Kalėdas tokią dovaną gaus Merkinė. Čia įsikūręs „Merkinės fabrikas“ pakvietė ilgametę žurnalo „Žmonės“ fotografę, Lietuvos spaudos fotografų klubo apdovanojimų „Auksinis kadras“ nominantę G. Skaraitienę surengti parodą „100 tikrų žmonių portretų“. Paroda bus atidaryta ir kūrybos vakaras su menininke vyks per tradicinę „Merkinės fabriko“ Kalėdų mugę šį šeštadienį, gruodžio 17 dieną.

– Greta, prisimink, kaip kilo parodos „100 tikrų žmonių portretų“ idėja?

– Tais metais, kai Lietuva šventė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, susimąsčiau, o kaip aš galėčiau švęsti kartu? Ilgai sukti galvos nereikėjo – kaip kitaip fotografas gali save įprasminti, jei ne per nuotraukas? Tada ir nusprendžiau per šventinius metus sukurti šimto žmonių portretus. Atranka buvo paprasta – tie žmonės turėjo sukelti gerus, šiltus jausmus. Pažadėjau sau: kai tik pajusiu širdyje šilumą, nedvejodama, nepaisydama jokių aplinkybių, eisiu jį fotografuoti. Štai kodėl portretai nesurežisuoti, jiems neparinkta speciali vieta ar šviesa. Jie – spontaniški ir tikri, fotoaparato mygtuką nuspausdavau greitai, kai žmonės dar nė nepradėdavo pozuoti.

Greta Skaraitienė / Asmeninio albumo nuotr.

Kai pirmuosius portretus sukėliau į savo „Facebook“ profilį, netikėtai susikūrė gerbėjų komanda, nekantriai laukdavusi, kas taps kitu šimtuko personažu. Kai šimtukas buvo surinktas, toji komanda ėmė mane skatinti, kad surengčiau parodą. Be jų to nebūčiau sugalvojusi.

Dabar paroda keliauja per Lietuvą, pastebėjau, kad žmonėms ji patinka. Sulaukiu padėkų už geras emocijas, kurias skleidžia mano nuotraukos. Viliuosi, kad pažiūrėję nuotraukas jie patys norės nufotografuoti savo sutiktų žmonių šimtuką. Ir jei ne fotoaparatu, tai širdimi.

– Ar gali pasakyti, kokios profesijos žmonių tame šimtuke atsidūrė daugiausia?

– Niekada neskaičiavau, nebuvo svarbu. Kur kas svarbiau man buvo tai, ar žmogus charizmatiškas, ar jis mėgsta tai, ką daro, ar drąsiai reiškia savo nuomonę. Šimtuke yra nemažai aktorių, menininkų, yra politikų ir fotografų, yra visai nepažįstamų ir labai man artimų žmonių. Visi mieli ir brangūs.

Gretos Skaraitienės paroda „100 tikrų žmonių portretų“ / Luko Balandžio nuotr.

– Tavo fotografijose užfiksuoti ir tie, kurie jau paliko šį pasaulį. Koks jausmas sklaidyti jų nuotraukas?

– Kad ir kaip būtų gaila, žmonės išeina, bet toks yra gyvenimas. Būta net mistinių dalykų – vieną dieną ant žemės nukrito žinomo kino operatoriaus Jono Griciaus portretas. Netrukus jo netekome. Žmonės išeina, tačiau gyvi lieka mano nuotraukose ir žmonių širdyje.

– Daug metų fotografuoji žvaigždes, turbūt žinai daugybę jų paslapčių. Kokie moraliniai aspektai yra svarbūs tavo darbe?

– Egzistuoja toks posakis: neįmanoma įlįsti į kito žmogaus kailį. Todėl vengiu kritikuoti ar smerkti kitus, dažniausiai bandau suprasti. Žmonės, būna, atsiveria, pasipasakoja, bet fotografas – kaip kunigas. Visos paslaptys lieka nuotraukose. O jau tada jose matote tai, ką matote.

Gretos Skaraitienės parodos „100 tikrų žmonių portretų“ atidarymas Seime (46 nuotr.)
+40

– Ar esi pastebėjusi, kam labiausiai sekasi pozuoti?

– Scenos žmonės, be abejo, tai daryti moka, tačiau negali apibendrinti, kartą vienas garsus aktorius manęs paklausė prieš fotosesiją: „Ką daryti, kaip būti?“ „Būk savimi“, – sakau, o jis man: „Neee, taip negaliu. Mes, aktoriai, galime persikūnyti į bet ką, o savimi būti nemokame. Tai – pats sunkiausias dalykas.“ Toks atsakymas, prisipažinsiu, mane šiek tiek šokiravo.

Ir pati kartais svarstau: koks portretas man būtų brangesnis? Ar tas, kurio sukūrimas neišsunkė daug jėgų, bet yra suvaidintas, ar tas, kurį padaryti nebuvo lengva, bet yra tikras?

Šiais bėgimo laikais reikia mokytis stabtelėti. Pirmiausia ne imti fotoaparatą, ne fotografuoti, o pakalbėti, pasivaikščioti, gal kartu išgerti arbatos. Žmonės yra skirtingi, vieni greičiau atsipalaiduoja priešais fotografo objektyvą, kitus ilgai reikia šildyti.

Gretos Skaraitienės fotografijų parodos „100 tikrų žmonių portretų" atidarymas / Lukas Balandis / BNS nuotr.

Fotografavimasis neturi tapti kančia, greičiau smagiu žaidimu, kuriame esi savimi. Nėra lengva, žinau. Bet tam ir esame mes, fotografai, kad žmonėms padėtume.

Yra nemažai žmonių, su kuriais po fotosesijos susidraugavau ir visada džiaugiuosi susitikusi.

– O tau pačiai patinka fotografuotis? Kas yra padaręs geriausią tavo portretą?

– Kažkada reikėjo fotografuotis žurnalui – fotosesijoje dalyvavo stilistas, visažistas ir fotografas. Kaip sunku! Vyras, pamenu, juokėsi: žinosi, ką jaučia tavo modeliai, kai juos kankini. Po to karto į savo modelius žiūriu su dar didesne pagarba.

Mano vyras Vygintas yra fotografas. Jis visada šalia ir gali mane neskausmingai nufotografuoti.

Keli darbai iš Gretos Skaraitienės „100 tikrų žmonių portretų“ (5 nuotr.)
Gretos Skaraitienės nuotr.
+2

Šiais laikais visi, visur ir labai dažnai fotografuojamės telefonais. Bet ar daug turime portretų, kuriuos norėtume turėti asmeninėje ar šeimos fotoistorijoje? Man labai gaila, kad išnyksta fotoalbumai, juk taip smagu vartyti puslapius albumų, kuriuos paliko mūsų seneliai ir močiutės. Juose – mūsų istorija, protėviai, šaknys. Mėgstu vartyti albumus. Kai vaikai buvo maži, klijuodavau nuotraukas, aprašinėdavau, bet, prisipažinsiu, tai dariau seniai. Gal reikės vėl pradėti?

– Ką tau reiškia fotografuoti žmogų?

– Didžiulę laimę. Žiūriu į žmogų iš kitos objektyvo pusės ir jaučiu dėkingumą, kad jis atiduoda man dalelę savęs, savo emocijas, parodo savo vidų. Norint sukurti gerą portretą visada reikia dviejų žmonių, kurie apsikeičia energija.

– Ar rengdama šią parodą sužinojai ką nors naujo apie save?

– Pirmiausia, kad nemoku viešai kalbėti (juokiasi). Bet susitikimai, parodų eksponavimas padovanojo tiek naujų, gražių žmonių ir tiek malonių emocijų, bendravimo, kad ir kalbėti pramokau. Supratau, kad svarbiausia gyvenime – džiaugtis esama akimirka, padėti kitiems ir dalytis savo kūryba. Žmonės, ypač mažesniuose Lietuvos miesteliuose, nori parodų, susitikimų, bendravimo.

Gretos Skaraitienės parodą „100 tikrų žmonių portretų“ organizuoja „Merkinės fabrikas“, finansuoja Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programa „Kultūra“. Parodos atidarymas Merkinės kultūros centre – gruodžio 17 d. 15 val. Po parodos – kūrybinis vakaras su fotografe: Gretą Skaraitienę kalbins žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Skaitykite daugiau