Fotografė įsileista į gimdymo palatą – jautriose nuotraukose užfiksavo stebuklą: „Dieve, kokios mes stiprios“
Gimdymas – itin asmeniškas, daug moters jėgų bei ištvermės pareikalaujantis procesas. Visą emocijų antplūdį bei naujos gyvybės atėjimą į šį pasaulį įamžinti galimybę turėjo fotografė Anastasija Šmurjeva, kurią viena šeima su fotoaparatu įsileido į gimdymo palatą.
Istorija apie neeilinę fotosesiją bei užfiksuotomis gimdymo akimirkomis A.Šmurjeva pasidalijo socialiniuose tinkluose, įrašu sutiko pasidalyti ir su Žmonės.lt skaitytojais.
Fotogalerija:
+15„Kovo 25-oji.
Ankstyvas rytas. Vos pabudusi gaunu žinutę iš Sandros:
„Man atrodo, nubėgo vandenys. Nuvešim vaiką į mokyklą ir važiuosim į ligoninę. Iš ten parašysim.“
Laukiu. Po maždaug valandos, išleidusi ir savo vaiką į mokyklą, sėdžiu su kavos puodeliu rankose, kai ateina naujiena:
„Taip, mus guldo į ligoninę. Gimdysim.“
Pradedu ruoštis. Dar po 20-30 minučių – kita žinutė:
„Atsivėrimas 4 cm. Gydytojai sako – gali važiuoti, bet neskubėk.“
Ir aš išvažiuoju iš Vilniaus į Kauną. Ramiai, be skubėjimo. Bet viskas pasikeičia akimirksniu – jau visai netoli Kauno gaunu:
„Ana, jau 7 cm. Viskas vyksta labai greitai.“
Tada jau skubu. Širdis plaka greičiau, mintys lekia. O lyg tyčia – prie ligoninės nėra vietų, užtvaras nekyla… Laukiu, ir kiekviena minutė tampa amžinybe.
Pagaliau pastatau automobilį. Iki gimdymo skyriaus dar apie 800 metrų. Skambinu Simui, Sandros vyrui, ir girdžiu:
„Mes jau gimdom.“
Ir tada aš bėgu. Nebepamenu nei kaip atsidūriau viduje, nei kaip persiaviau. Tik žinau vieną – aš spėjau.
Spėjau į patį stipriausią, jautriausią momentą.
Sandra gimdė dar pusantros valandos. Išsekusi, vos kalbėjo – į gydytojų klausimus atsakydavo tik linktelėjimu. Jau buvo svarstoma apie cezario pjūvį… bet ji sugebėjo. Ji stengėsi iš visų jėgų.
Ir tada – į pasaulį atėjo nuostabus mažylis.
Tos akimirkos – palengvėjimas, laimė, meilė – Sandros ir Simo akyse liks su manimi dar labai ilgai. Sandra buvo be galo laiminga, kad jai pavyko pagimdyti pačiai. Pereiti viską – skausmą, sunkumą – ir pajusti tą neapsakomą, laukinę, tikrą motinystės laimę.
Kai skausmas šiek tiek atlėgo, o mažas šiltas kūnelis jau ilsėjosi šalia, aš pamačiau jos šypseną. Plačią, tikrą, švytinčią. Ir tą tylų dėkingumą – gydytojams, vyrui… ir net man.
Praėjus vos dviem valandom po gimdymo, Sandra, padedama gydytojų, jau atsistojo ant kojų.
Ir dar kartą supratau: Dieve, kokios mes stiprios. Kokios drąsios. Mūsų kūnai gali kurti stebuklus.
Tik dažnai mes pačios pamirštame, kiek galios savyje turime. Kartais kenčiame, slepiamės už silpnumo – net nuo savęs pačių.
Bet aš tikiu – šiame pasaulyje mes galime viską“, – rašė fotografė.
Po įrašu pasipylė komentarai.
„Kokios akimirkos, o leliuko koks grožis. Tėveliai šaunuoliai“, – rašoma viename.
„Visada žavėjausi Jūsų vestuvių nuotraukomis, bet tikroji Jūsų misija –fotografuoti gimimus. Nuostabu!“ – rašė kita.
„Verkiu... Eina sau, taip sujautrino...“ – emocijų neslėpė dar viena komentatorė.
„Gumulas gerklėj, ašaros akyse – labai jautru, gražu. Matyt, per šias nuotraukas nukeliaujam į savas ypatingas akimirkas“, – brūkštelėta kitame komentare.
