Fotografė Neringa Rekašiūtė pristatė pirmąją poezijos knygą: „Mano kūryba gimė iš pačių gryniausių emocijų“

Visų pirma, ar seniai kilo mintis išleisti knygą? Kodėl pasirinkote išleisti būtent poezijos knygą, ne pvz. romaną? 

Ne aš pasirinkau poeziją, bet poezija pasirinko mane. Ji yra mano būdas pasikalbėti su savo pasąmone, į šviesą išvilioti tam tikrus vaizdinius, kurie tyvuliuoja tamsiame, nesąmoningame gylyje. Supratau, kad mano poezija turi sugulti į knygą tuomet, kai gavau labai daug paskatinimų iš savo sekėjų. Vienu metu buvau įkėlusi į savo socialinius tinklus daugiau savo poemų, tačiau gana greitai jas išryniau. Man parašė dešimtys žmonių, klausdami, kur dingo poezija, jog jie sugrįžo dar kartą jos paskaityti, pasisemti įkvėpimo. Tuomet man ir pradėjo ryškėti, jog mano žodžiai terapiškai veikia ne vien mane pačią, bet ir kitus. 

Kuo ypatinga ši knyga?

Ši knyga yra gydanti – ji kupina nuogo atvirumo, kūniškumo, raganysčių ir magijos, archetipinių vaizdinių, skausmo alchemijos ir emocijų paleidimo, kuris toks baisus, bet visada išlaisvinantis. Joje aš išoperuoju sau širdį, esu permatoma, už nieko nesislepiu. Tai be galo intymi knyga, kurioje kviečiu panirti į gelmę ir atsispyrus nuo dugno, iškilti kitame krante. Taip ir kreipiuosi į savo skaitytojus knygos pradžioje – kuomet atrodo, kad viskas beprasmiška, per sunku ir visko per daug, nereikia pasiduoti, nes kitas krantas egzistuoja, net jei dabar jo ir nesimato. Mano knyga padėjo man pačiai išplaukti iš didelio skausmo, todėl noriu padėti išplaukti ir kitiems, kurie dabar jaučiasi skęstantys.

Tačiau ši knyga tinka ir grožio bei estetikos mylėtojams. Ji yra labai gražus kūrinys, o tai didelis mano leidyklos Dvi Tylos ir dizainerės Eglės Marijos Ažubalytės nuopelnas. Nuo pasirinkto popieriaus iki smulkiausių detalių – viskas šioje knygoje išieškota ir turi gilią prasmę.

Knygos pavadinimas „How to swim through pain“, ar ją rašėte sunkiu gyvenimo laikotarpiu? Kas jus įkvėpė?

Ją rašiau tikrai pačiu sunkiausiu savo gyvenimo metu, tai poezija, kuri gimė iš gryniausių emocijų. Nemanau, kad mane kažkas įkvėpė, rašiau iš nesuvaldomo vidinio poreikio, iš pat savo esmės. Kartais atrodo, kad net ne aš rašiau, o kažkas kitas rašė, per mane, manimi. Ši poezija gimė tikrai su kažkokiu mistišku Visatos palaiminimu. Ši knyga skirta visiems ir visoms, kurie ieško sąmoningos būties, kurie myli poeziją ir nuogų kūnų fotografiją. Knyga turi savyje stipraus gaivališkumo, tačiau ir logišką struktūrą, kuria sekant, galima išgyventi transformaciją.

Minėjote kad tai – „gydanti knyga“. Ar pasakytumėte, kad jūsų poezija žmogui gali tapti tam tikra terapija?

Poezija išgyvena renesansą. Pereitais metais Didžiojoje Britanijoje poezijos pardavimai buvo rekordiniai. Mes gyvename sudėtingais, likvidžiais laikais, kuriuose daug neaiškumo ir nestabilumo. Jauni žmonės grįžta prie poezijos, nes ji leidžia ištirpdyti baimes, kuriam laikui geriau suvokti pasaulį ir aplinką, suprasti, kad nesi vienas ir vienišas su savo skausmu ir nežinomybe.

Man poezija – tai mano būdas kalbėtis su savo siela. Tai yra geriausia terapija, giliausias turinys, kartais užkoduotas tam tikrais simboliais, tačiau dažniausiai nuogas ir permatomas.

Ar knygą iliustravote savo nuotraukomis?

Taip, knyga iliustruota mano darytomis juostinėmis nuotraukomis (su keliomis skaitmeninėmis išimtimis). Tai artimiausių man žmonių nuotraukos, kuriose jie buvo nuogi ir atviri.