Fotografė Rasa Kijakauskienė: „Nostalgija – ne tas dalykas, kurį gali laikyti kišenėje“ (papildyta kovo 10 d.)
„Žiūrint, koks buvimo įdomiu žmogumi tikslas. Jeigu patraukti kuo daugiau dėmesio ir sulaukti aplinkinių žavėjimosi bei pripažinimo, tada Lietuva tikrai nėra šalis, kur galėtum tai daryti. Bet man mano keistas stilius padeda bendrauti su tokiais pat įdomiais žmonėmis“, – prisipažįsta pastaruoju metu viena ryškiausių renginių dalyvių Rasa Kijakauskienė (31). Mados fotografė, meilę fotografijai ir drąsą atrodyti taip, kaip nori, parsivežusi iš Londono.
– Lietuviškai pilkame fone jūs labai išsiskiriate: į mados renginį – ekstravagantiškai, į Vienos pokylį – taip, kad akių atitraukti neįmanoma... Iš kur semiatės stiliaus idėjų?
– Prie pilkos gyvenimo būsenos ir lietuviškos stilistikos man sunkiai sekasi derintis. Gal dėl to, kad kurį laiką gyvenau Londone ir sukausi tarp gana įdomių, meniškų žmonių, mano stilius natūraliai susiformavo ryškesnis, nekasdienis. Be to, dirbu su menine, mados fotografija – tai irgi įpareigoja.
– Kaip apskritai susidomėjote fotografija?
– Pati labai mėgstu fotografuotis! Tačiau nesu labai fotogeniška, todėl visą laiką negražiai išeidavau. Pykdavau, kad negerai mane nufotografavo, ir vis ieškodavau naujų kampų, rakursų, vis bandydavau atrasti magišką formulę – o kaip gražiai atrodyti nuotraukose.
– Atradote?
– Manau, kad taip. Yra kelios paprastos paslaptys: negalima įsitempti, reikia atpalaiduoti ypač pečius ir kaklą, kitaip veidas atrodys dirbtinis. Nuotraukose reikia pasitikėti savimi ir nerodyti vidinės įtampos. Ir dar reikia praktikos: fotografuojiesi ir analizuoji, kuris rakursas tau yra tinkamiausias. Aš net plaukus pasilikau ilgesnius vienoje pusėje: prašom niekada manęs nefotografuoti iš dešinės (juokiasi). Pamažu pats kūnas pradeda jausti, kaip pozuoti. Tiesa, pastebėjau, kad tada pozos visose nuotraukose pasidaro identiškos: keičiasi aplinka, drabužiai, o poza visur ta pati.
– O kokia jūs anksčiau buvote? Kaune užaugusi mergina turėtų labiau „blizgėti“, nei stebinti keistais įvaizdžiais...
– Pradėkime nuo to, kad aš baigiau buhalteriją. Tik su darbu nelabai sekėsi, nes atrodžiau gan ryškiai: ilgi raudoni plaukai, žiemą vasarą odiniai drabužiai, kaip gotė... Pažiūrėdavo į mane darbdaviai ir tiesiai šviesiai paklausdavo: „Tu įsivaizduoji save buhaltere?..“ Gal kokį pusmetį apskaitininke ir padirbėjau, bet supratau, kad man šis darbas suteikia per daug streso ir didžiulę problemą – anksti keltis. Dabar mano įprastas darbo ritmas: miegu, kada galiu, dirbu tada, kai reikia dirbti. Kad ir porą parų be sustojimo. Paskui galiu penkias dienas atsimiegoti. Ir man taip labai patinka.
Londono ritmas vargina. O aš nemėgstu streso. Bet šitam didmiesčiui esu dėkinga už kitokį matymą, kitokią patirtį, bendravimą ir supratimą apie fotografiją
– Kokioje šeimoje užaugote?
– Mano tėvai išsiskyrę, todėl apie tėtį labai mažai ką žinau, o mama gyvena Jonavoje. Mes ten iš Kauno išsikėlėme, kai buvau paskutinėse mokyklos klasėse. Mūsų šeimoje nebuvo labai glaudžių ir darnių santykių. Sulaukiau šešiolikos ir iškart išsikrausčiau iš namų. Kai man buvo penkiolika, susipažinome su būsimu vyru Arvydu. Jis – vyresnis aštuoneriais metais – atrodė patikimas, gyvenimo matęs. Arvydas, tiesą sakant, mane prižiūrėjo, užsiėmė mano auklėjimu. Jeigu ne jis, gal ir mokyklos baigusi nebūčiau. Arvydas man buvo ta tikroji šeima, kurios aš vaikystėje neturėjau. Jis padarė iš manęs žmogų. Ir vis dar daro (juokiasi)...
Man buvo dvidešimt, kai susituokėme. Mano sesuo draugavo su Arvydo broliu, todėl nusprendėme vestuves surengti vieną dieną. Tik jos santuoka, skirtingai nuo manosios, nelabai nusisekė. Mažai dabar su ja bendraujame, ji išvažiavusi kažkur į Rytus, lyg į Arabų Emyratus.
Iki šiol didžiąją darbų dalį mūsų šeimoje atlieka Arvydas. Jeigu kyla kokių nors problemų, jas tvarko Arvydas, nes aš – per daug neatsakinga. Jis mane kaip vaiką prižiūri.
– Tačiau renginiuose, viešumoje šalia jūsų Arvydo niekada nebūna. Kodėl?
– Arvydas – šešėlis, jis nemėgsta viešumos. O aš – priešingai – nemėgstu sunkaus darbo, tokio, kurio niekas nemato. Per tiek metų aš jau pripratau, todėl nebetempiu jo per prievartą į renginius. Iš Londono grįžus į Lietuvą man prasidėjo tikras vakarėlių, naktinių klubų, draugų, alkoholio ir laisvo gyvenimo periodas. Bet visada žinojau ribą, kurios geriau neperžengti ir neleisti situacijai tapti nevaldomai. Natūralu, kad per tiek metų mūsų su Arvydu santykiai labai daug stadijų ir etapų yra perėję. Ir nežinau, kas turėtų atsitikti, kad po tokių kartu patirtų gyvenimo išbandymų mes nuspręstume skirtis.
– O kada buhalterė pirmą kartą į rankas paėmė fotoaparatą?
– Per savo vestuves su Arvydu dovanų gavome skaitmeninį fotoaparatą. Dviejų megapikselių raiškos – tais laikais labai gerą!
Buvome jauna šeima, man buhalterės darbas niekaip nelipo, o Arvydas tada dirbo vienoje bendrovėje muitinės tarpininku. Lyg ir nebloga alga, bet bendrovė nelabai ją mokėjo. Mus išlaikė vyro tėvai, pinigų nuolat trūko, todėl ėmiau galvoti, kaip jų prasimanyti. Pramokau šiek tiek fotografuoti, apdirbti nuotraukas kompiuteriu ir internete paskelbiau: „Rengiu fotosesijas. Už 20 litų padarau 100 retušuotų nuotraukų. Jokios studijos neturėjau, bet padažydavau klientę, įsidėdavau į lagaminėlį kokių nors savo drabužių, papuošalų ir vesdavausi į miškelį šalia namų fotografuoti. Kiek fotografuodavau, tiek, bet didžiąją laiko dalį šnekėdavau, pasakodavau, kaip reikia pozuoti. Jeigu nuotraukos nepavykdavo, sakydavau: „Čia – menas. Čia reikia suprasti...“
Į Londoną važiavau svajodama užsidirbti geram fotoaparatui
O kartą fotosesijos metu susipažinau su viena moterimi ir ji pasiūlė su studentų grupe vasarą padirbėti Londone. Išvažiavau su pirma emigrantų banga, vos tik atsidarė Lietuvos sienos.
– Kaip vyras tokią bejėgę mergaitę išleido?
– Pagalvojome, kad išvažiuoti keliems mėnesiams – verta. Arvydas pasiliko Kaune, nes tuo metu dar turėjo darbą. O aš, visiškai nemokanti anglų kalbos, atsidūriau Londone: valgiau tik ryžius, kurių atsivežiau iš Lietuvos, nes nežinojau, nei kur maisto nusipirkti, nei kas kiek kainuoja. Nuo buto, kuriame gyvenome, nueidavau iki viešbučio skalbyklos, kur dirbau, ir atgal. Po savaitės nuo to streso ir įtampos susirgau taip smarkiai, kad išsigandę mane su aukščiausia temperatūra išsiuntė atgal į Lietuvą. Pasveikau ir po mėnesio grįžau į Londoną. Tąkart jau labai ilgam – beveik septyneriems metams. Arvydas man labai daug padėdavo net per atstumą: jeigu tik kokia problema, iškart skambinu jam, jeigu kokio daikto reikia, jis man siunčia greituoju paštu, jeigu nežinau, kur eiti ar kur ką nors rasti, jis atsivertęs internete Londono žemėlapį aiškina, kaip ten patekti. Nesijaučiau vieniša. O maždaug po metų nuo tada, kai išvažiavau, ir Arvydas atsikraustė į Londoną. Mano charakterį, aišku, toks gyvenimas kaip reikiant užgrūdino. Londone nebuvo laiko ilsėtis ir galvoti, kad ko nors bijai ar nesugebi. Ten tik dirbi. Būdavo, grįžtame į Lietuvą atostogų kelioms savaitėms ir tada jau pagyvename. Paskui parvažiuojame į Londoną egzistuoti.
– Kokius darbus Londone dirbote?
– Kaip dauguma emigrantų: viešbučiuose, skalbyklose, atlikau valymo darbus, restoranuose indus ploviau... Arvydas atvažiavęs užsiėmė programavimu. O paskutiniais metais pagrindinis mūsų pajamų šaltinis buvo labai įdomus: atsikraustydavome į apleistą butą, mokėdavome labai nedidelę nuomą ir per metus ar pusantrų turėdavome tą butą suremontuoti ir įrengti. Dažniausiai tai būdavo butai Londono centre, bet turėdavo savų minusų: galėdavau pusantrų metų pragyventi su uždengtais langais, nes namo fasadą irgi restauruodavo. Arba nueini į tualetą, ten langas, o už jo – statybininkas atsirėmęs į palangę rūko. Arba septintą ryto namo išorėje pradeda gręžti... Užtat per mėnesį turi limitą, iš kurio gali pirkti statybinių medžiagų ar reikalingų baldų ir pamažu remontuoti butą: pakeisti elektros instaliaciją, sudėti grindis ar duris, sukurti jaukų interjerą – žodžiu, paruošti erdvę tikriems nuomininkams. Kad sutaupytum, daug ką stengiesi daryti savo rankomis, iš pigesnių medžiagų.
– Kiek butų taip įrengėte?
– Tris ar keturis. Mano interjerai labai tikdavo butų šeimininkams ir nuomos agentui, kuris mums surasdavo tokius būstus. Jau turėjome savo sistemą: įrengiame butą, tada nutraukiame nuomos sutartį ir su visais daiktais grįžtame į Lietuvą atostogų. Pailsime truputį ir vėl važiuojame į naują butą. Didžiausias privalumas – kad išmoksti nieko neturėti, prie nieko neprisirišti. Londonas apskritai propaguoja vartotojišką kultūrą: jis išmokė mus, kad daiktai, nors ir kainuoja pinigus, nėra vertybė. Gali nusipirkti brangų daiktą, bet jeigu tau jo šiuo metu nereikia, be jokio gailesčio ir skaičiavimų „oi, kiek daug aš už jį sumokėjau...“ išmeti. Jeigu reikės, nusipirksi kitą. Nostalgija – ne tas dalykas, kurį gali laikyti kišenėje. Paprastai vežiesi tik savo kompiuterius ir drabužius. Tiesa, kartą į Lietuvą gabenausi oro kondicionierių, nes jis man labai patiko – gerai migdydavo...
– Išskyrus gyvenimišką patirtį, kokios dar naudos po septynerių metų parsivežėte iš Londono?
– Į Londoną važiavau svajodama užsidirbti geram fotoaparatui. Dar Lietuvoje būnant norinčių fotografuotis pas mane netrūko, tačiau klientės ėmė burbėti, kad nelabai rimtai atrodau. Jau tada supratau, kad įvaizdis yra viskas ir geros fotografės įvaizdžiui pateisinti man reikia didesnio fotoaparato (juokiasi).
Bet jei rimtai, Londone gavau geriausias pamokas kaip fotografė. Įsidarbinau pagalbininke vienoje fotostudijoje: retušavau nuotraukas, stebėjau darbą, bandžiau perprasti apšvietimo stebuklus. Vis rimčiau ėmiau dirbti kaip fotografė: mano klientės buvo pradedantys modeliai arba merginos, kurios nelabai turėjo duomenų būti modeliais, bet turėjo pakankamai turtingus tėvus. Londone savotiška kultūra susiformavusi: tokios merginos „pasidaro“ fotosesiją, paprašo „stipriai“ paretušuoti, siunčia nuotraukas modelių agentūrai, jas pasikviečia pokalbio, bet kai pamato realybę, pasako „ne“. Aišku, mergina nusprendžia, kad fotografas buvo prastas, ir eina fotografuotis pas kitą. Taip ratas ir sukasi. Pas mane kai kurios merginos po du tris kartus yra buvusios...
Taigi pirminė idėja „užsidirbsime fotoaparatui ir grįšime“ peraugo į „užsidirbsime fototechnikai ir grįšime“. Galiausiai apsižiūrėjome, kad Londone mes jau – šešerius ar septynerius metus, laikas bėga, o mes tik egzistuojame. Nusprendėme, jog reikia grįžti namo gyventi.
– Kas trukdė Londone tapti garsia fotografe? Tokios galimybės, puikus startas – tik pirmyn!
– Londono ritmas vargina. O aš nemėgstu streso. Bet šitam didmiesčiui esu dėkinga už kitokį matymą, kitokią patirtį, bendravimą ir supratimą apie fotografiją. Skonį kitokį. Aš specialiai susigalvojau tokią nišą – mados fotografė. Nes jeigu prisistatai tiesiog kaip fotografė, dažniausiai pirma asociacija visiems – kad esi vestuvių fotografė. Šios profesijos įvaizdis smarkiai apgadintas. O kadangi įvaizdis yra viskas (juokiasi)... Juo labiau kad paprastai fotografuoti aš ir pati nemėgstu: man reikia grožio, fantazijos... Fotografija man – poilsis nuo kasdienybės. Kitas pasaulis, į kurį galiu pabėgti.