Pastarieji metai fotografei Žanetai PAUNKSNEI (49) buvo visai kitokie nei įprastai. „Kai vyksta karas, mūzos tyli“, – suprato Žaneta ir, prasidėjus karui Ukrainoje, kūrybinį darbą bei patogų ligšiolinį gyvenimą iškeitė į pagalbą tiems, kuriems jos labai reikia.
Apie karą Žaneta kalba paprastai, be pompastikos – kaip žmogus, kuris su tuo susiduria kasdien. „Nesu kuo nors išskirtinė – pernai prasidėjęs karas visiems sukėlė daug įtampos, – prisimena. – Pakibusi grėsmė, tarsi tuoj tuoj kažkas nutiks, įtraukė visus, o mane – labai stipriai. Iki tol ramiai dirbau savo studijoje, su šeima buvome išvykę ilgų atostogų, viskas atrodė ramu ir gražu... O tada patyriau šoką.“
Esate iš tų fotografių, kurioms žmogaus savijauta, psichologinė būsena labai svarbu?
Psichologinių niuansų mano darbe išties daug. Juk studija – ne fabrikas, kuriame kuriamas masinis produktas: mano specifika tokia, kad privalau būti psichologiškai nusiteikusi kūrybai, grožiui, šviesai. Pas mane dažniausiai ateina ne jauniklės, o brandesnės moterys: jos turi sau priekaištų, kurie neleidžia atsipalaiduoti ir gerai jaustis. Kartais atsiveda ir vyrus, kuriuos irgi reikia įkvėpti bei padrąsinti.
Noriu jiems įrodyti, kad kiekvienas žmogus yra gražus, unikalus ir vertas dėmesio, o dvejonės dėl išvaizdos niekuo nepagrįstos. Mes neskubame, daug kalbamės, fotografuojamės tol, kol užtenka energijos ir nepakerta nuovargis. Nuotraukas tvarkau ilgai, nesamdau retušuotojų, noriu individualiai prieiti prie kiekvieno herojaus. Tai nėra paprastas procesas, jis imlus laikui, todėl daug nefotografuoju.