Fotografės Viktorijos Tambe vestuvės – it itališkas filmas: šventė Sicilijoje ir „amore“

„Prieš keletą metų su Andrea susipažinome prie Komo ežero. Susitikome po darbų suvalgyti picos. Bendravome keletą dienų internete, pamaniau, būtų įdomu susitikti, gal sukurti kokią fotografinę istoriją apie jo kasdienybę. Bet taip jau nutiko, kad vos susipažinus, mane jis sudomino ne kaip kūrėją, bet kaip moterį. Nuo tos dienos keliai nebeišsiskyrė...“ – savo pasakojimą apie užgimusią meilę italui Andrea pradėjo fotografė Viktorija.

Viktorija, kuo tąkart Andrea jus sužavėjo labiausiai?

Sužavėjo jo meilė gyvenimui. Jaučiausi sutikusi žmogų, kuris gyvenimą jautė panašiai kaip aš. Be baimės, nuolat su daug naujovių, svajonių. Net kalbėjimas su žmogumi apie dabartį mane sužavėjo, nes neliko vietos praeities narpliojimui. Viskas apie čia ir dabar. O ir jo gebėjimas matyti daugiau, pažadino manyje daug teigiamų ir gražių dalykų.

Dar iki santuokos priesaikos teko pajusti sužadėtuvių džiaugsmą?

Taip, ir viskas tąkart įvyko labai netikėtai. Iškeliavome su draugų pora į Varennos miestelį. Plaukėme keltu, ir vis kartojau, jog jaučiuosi lyg atostogose, pagaliau ir aš noriu viską fotografuoti bei įamžinti. Tuomet nuostabiame parke, mano mėgiamiausioje vietoje, man pasiūlė pasidaryti fotografiją. Nors pradžioje nesupratau, kodėl einame į vietą, kuri Andrea su vežimėliu visiškai nepritaikyta. Kam dėl to vieno kadro...

Kuomet toje vietoje pradėjo kurti mūsų portretus, supratau, kad viskas aplink nutilo. Jis virpančiu balsu ėmė kalbėti. Visuomet į mane kreipiasi „amore“, o jei tik supykdavo sakydavo „Viktorija“. Kiek išsigandau, kodėl ištarė mano vardą toks susijaudinęs... Vieną akimirką tai įvyko ir viskas buvo taip jautru. Tai buvo viena gražiausių dienų mano gyvenime, nors iki to laiko į piršlybas žiūrėdavau kaip į kažką nereikalingo. Žinoma, mes jau prieš tai buvome kalbėję apie santuoką, tai buvo gražus įprasminimas.

Savo meilės šventę surengėte mažame SantAnnos kaimelyje Italijoje. Kodėl pasirinkote būtent šią vietą?

Iš bažnytėlės, kurioje susituokėme, atsivėrė vaizdai į kalnus ir ežerą. Ta vieta buvo visiškai apie mus. Beje, šis kaimelis netoli mūsų namų. Daug planuoti nereikėjo, nes susitelkėme į šventės esmę. Tiesa, šventę vizualiai nuo mano suknelės iki gėlių ir dekoracijų išpildė puiki kūrėja Amalija Guogytė su savo vyru. Jie su mumis praleido laiką dar savaitę iki vestuvių. Amalija buvo mano ramstis svarbiausiomis akimirkomis. Jaučiu, kad tai jos dėka toji diena tapo ypatinga tiek vizualiai, tiek visus sužavėjo sukurtu jaukumu.

Šventėje liko vietos lietuviškų tradicijoms?

Lietuviškų tradicijų nebuvo, tačiau skambėjo muzika. Net ir italai kartu dainavo keletą lietuviškų dainų ir vieną apie Lietuvą. Buvo be galo jautru ir taip tikra... Ištirpo visos ribos ir sienos tarp skirtingų kultūrų.

Vartant fotoalbumą, jūsų vestuvės išties primena itališką filmą. Nukrauti stalai ir būrys linksmų, ekspresyvių svečių, spinduliuojančių meilės džiaugsmą.

Svečių kaip itališkose vestuvėse buvo nedaug, gal 80-imt. Įprastai rengiant vestuves Sicilijoje, svečių būna bent keli šimtai! Pasirinkome švęsti su savo artimiausiais žmonėmis, kurie tikrai dažnai būna mūsų kasdienybėje. Mūsų vestuves apibūdina nuostabi nuotaika, dainavimas, šokiai, lengvumas. Tikrai, kaip kokiame itališkame filme, su daug linksmybių. O jei prisimintume vizualinius akcentus, tai toji smilgų gausa tiek bažnyčioje, tiek šventėje, buvo lyg dalis manęs – lengvumas.

Kur po tokioje ypatingoje vietoje iškeltų vestuvių norėtųsi traukti kopinėti medų?

Kol kas dar yra daug darbų, esame pasinėrę į savo veiklas, tačiau žiemą norime išvykti kur šilta, kur galėtume maudytis, mėgautis skaniu maistu. Su vežimėliu keliaujant reikia labai gerai apgalvoti atostogas, kad visų pirma būtų patogu. O paskui – akimirkos čia ir dabar.

Galėtumėte įvardyti, kokios pagrindinės jūsų santykių vertybės?

Tų vertybių skalė labai plati... Bet tikriausiai stipriausios tos, kurios apjungia šeimą: meilė, atsidavimas, lengvumas ir pozityvumas. Net sunkiausiose akimirkose. Ir buvimas viena kito ramsčiu, svarbiausiu žmogumi pasaulyje.

Už ką Andrea esate dėkinga labiausiai?

Už draugystę, kuri kasdien augina. Už galimybę turėti žmogų, kuriuo galiu pasitikėti bet kuriose gyvenimo situacijoje. Už tai, kad esame komanda. Linkėčiau mūsų santuokai meilės, sveikatos ir nepasidavimo visame kame. Ir, žinoma, to lengvumo bei šviesos.

Fotogalerija: