Sako, kad mintys išties niekam nepriklauso. Jos tik sklando ore ir pasirenka žmones, kurių galvose jos, it kokie drugiai, nori nutūpti. Štai menininkę Nomedą Marčėnaitę jos, matyt, itin mėgsta – vos pristačiusi vieną projektą ji beveik iš karto įsisuka į naujus kūrybinius darbus ir pristato kartais netikėtus, kartais modernius, o kartais itin praktiškus daikčiukus.
Ketvirtadienio vakarą kaip tik ir išmušė N.Marčėnaitės naujų darbų pristatymo valanda. O sakydama „išmušė valanda“, turiu mintyje tiesioginę šio žodžių junginio prasmę. Mat ji pristatė fotolaikrodžius – fotografijos darbus, kurie funkcionuoja ir kaip interjero detalė, ir kaip laikrodis.
„Sąsajų tarp laiko ir fotografijos yra daug. Tiek laikrodis, tiek ir nuotrauka primena akimirką, kuri yra čia ir dabar. Jei laikrodis sustojęs, jis primena akimirką, kuri buvo kažkada, o nuotraukose akimirka taip pat sustabdyta, jos niekada nebebus, ji niekada nebepasikartos... Tačiau iš tiesų tas priminimas nėra blogas. Atvirkščiai, nes aš nesiūlau liūdėti ir išgyventi, kad to niekada nebebus, o tik mintyse turėti, kad laikas bėga ir gyvenimas yra tik vienas“, – portalui Žmonės.lt sakė Nomeda Marčėnaitė.
Fotolaikrodis – tai tarsi paveikslas, tarsi fotografija, tarsi laikrodis. O iš tiesų tai viskas viename. Jo autorė tikina, kad idėja sukurti tokią interjero detalę kilo panorus subtiliai perteikti bėgantį laiką.
„Mes atlikome bandymus su keliais žmonėmis – parodėme jiems mano fotolaikrodžius. Pasirodo, jie visų pirma mato nuotrauką, paveikslą ar interjero detalę, o tik įdėmiau pasižiūrėję supranta, kad tai dar ir laikrodis. Aš būtent tokio rezultato ir norėjau, kad šis menas būtų ne įkyrus ir nekristų į akis. Trumpai – būtų subtili užuomina apie bėgantį laiką“, – pasakojo menininkė.
Ji patikino ir tai, kad fotografuojant fotolaikrodžiuose panaudotas nuotraukas, nė minties nebuvo iš jų sukurti tai, kas sukurta. „Aš net negalvojau šių nuotraukų jungti į kažkokį bendrą koliažą. Tik vėliau tokia mintis gimė. O šiais laikais su tokiomis priemonėmis fotografuoti gali visi. O dar jei pasinaudoji fotošopu... Tačiau šiose nuotraukose, priešingai nei savo knygoje „Lėlė“, aš juo visai nesinaudojau. Buvo labai didelis iššūkis naudoti tokias nuotraukas, kokios jos ir yra. O ir laikrodžiais jos tapo taip staiga, kad net nežinau, kada tiksliai man ši mintis toptelėjo“, – sakė ji.
Ko gero, įdomiausia šių darbų detalė – nuotraukų jungtys. Jos ne tik spalvingos, gražios, stilingos, bet ir turinčios intelektualesnes ir gilesnes potekstes.
„Nuotraukose labai įdomi ir net keista dermė. Kartais ši dermė atrodo ir priešybė, ir vienybė vienu metu. Viename mano darbe, pavyzdžiui, sugretintos akmenyje iškaltos gėlės su šerkšno gėlėmis lange. Tai tarsi labai skirtingi dalykai – amžinas akmuo ir laikinas šerkšnas – bet kartu ir panašūs. Juk tiek akmuo, tiek ir šerkšnas turi tą patį pilkšvą koloritą. Arba kitas fotolaikrodis atspindi paradoksą – bažnyčios frontonas su virš jo esančia kaukole ir maudytis besiruošiantys vaikai Tailande. Jie tokie nerūpestingi ir jiems viskas priešakyje, o ta kaukolė tarsi implikuoja mirtį. Nuotraukų jungčių yra pačių įvairiausių“, – savo kūrybą komentavo Nomeda.
Vos 20 unikalių fotolaikrodžių ketvirtadienio vakarą pristačiusi menininkė patikino, kad daugiau savo kūrybos egzempliorių ji kurti lyg ir neketinanti. Mat jos galvoje jau gausu naujų minčių.
„Labai dažnai būna, kad norisi daryti vis ką nors naujo. Padarai vieną, šauna kitokia mintis ir imi ją įgyvendinti. O man tos naujos mintys nesibaigia, – juokiasi ji ir lengvai atsidusus priduria: – Galima galbūt kokioje Amerikoje visą gyvenimą daryti tokius laikrodžius ir iš to gyventi... bet ne Lietuvoje ir ne man, nes tai tiesiog nėra įdomu.“