Fotomenininkas A. Šeškus: „Gyvenau, kaip norėjau ir tada, kai gydytojai prognozavo trumputį gyvenimo laiką“

Madrido karalienės Sofijos muziejuje nuo 2020-ųjų bus nuolatinė jo darbų ekspozicija. Rudenį laukia parodos Londone bei Paryžiuje. O kur dar šimtai darbų, nusėdusių Lietuvos nacionaliniame, MO muziejuose, Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje, Galisijos šiuolaikinio meno centre, privačiose kolekcijose. Vos prieš septynerius metus pripažintas kūrėjas dėl to nė kiek nesiskaudina, tik šypsosi: „Visada gyvenau, kaip norėjau. Net ir tada, kai gydytojai prognozavo trumputį gyvenimo laiką.“

Jūs toks energingas, tokio įspūdžio nekelia net kai kurie jauni, sveikai besimaitinantys, atkakliai sportuojantys...

Man tiesiog ramu. Esu kareivių vaikas: tėtis ir mama – abu amatininkai – prakariavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, paskui susimetė Vilniuje ir gimiau aš. Ar iš jų paveldėjau kūrybos geną? Jei ką ir paveldėjau, tai nemenką ryžtą: uodega, atsiprašant, dega lig šiolei, nors ir kiek man metų (juokiasi).

Jūsų bendraamžiai gyvena kur kas ramiau... Randate bendrą kalbą?

Aš nepažįstu jų. Mano draugai – keturiasdešimtmečiai. Su tokiais neseniai keliavau, tai lekiu per Madridą ir šaukiu jiems, kad mane pasivytų.

Bet gamta daro savo, sveikata ne geryn...

Tai kad viskas apgalvota: gimdamas turi energijos iki kokių keturiasdešimties metų, tiesa – moterys ilgiau. Vėliau tos energijos niekaip neišsaugosi, bet gali persijungti: kai baigiasi maitinimas vidine energija, gali pradėti maitintis iš išorės. Tačiau žmogus neturi laiko, vis knisa žemę, rūpinasi, iš ko duoną valgys.

Iš kur tos energijos semtis – pasakykite ir mums. Iš gamtos?

Galima iš jos, bet kaip manote, iš kur žmogus stiprybės sėmėsi įkalintas tamsiame rūsyje? Įvairios religijos, tikėjimai, mokymai kalba apie energiją skirtingomis kalbomis, tačiau tai yra tas pats: reikia leisti sau būti persmelktam dvasios, tuomet ji sužadina gabumus, proto galias, energiją. Kad dvasia tave persmelktų, reikia ją garbinti. Kaip? Tereikia prisiminti, kaip jautėtės įsimylėjęs: nematėte nei blogų mylimojo savybių, nei suskilusių šaligatvio plytelių – tiesiog buvote persmelktas jausmo. Štai taip. Žmogus dažniausiai galvoja apie žemę, ten energija panaudojama, o jei pakeltų galvą į dangų – visomis prasmėmis – ten ir gautų tos energijos pasimaitinti. Tada nurimtų. Geras posakis: nesidžiauk radęs, neverk pametęs – kam gyventi tarsi sūpuoklėse, geriau – tiesiojoje. Tuomet suprasi ir radusį, ir praradusį, suvoksi žmones, nes tik taip gali kurti meną. Bet nenoriu apie tai daug kalbėti – atrodysiu lyg davatka (juokiasi).

Iš kur tokios jūsų mintys, tas žinojimas?

Jis ateina, kai pradedi gyventi tiesiojoje, – juk ką tik sakiau (juokiasi). Jei nebūčiau į ją stojęs, būčiau miręs. Kai man buvo 42 metai, išgirdau mirtiną diagnozę. Profesorė skėstelėjo rankomis: „Atsiprašau, bet tokio santechniko, kuris pakeistų vamzdžius tavyje, nėra. Daugmaž pusė metų – tiek tau liko...“ Kažkokie kraujotakos sutrikimai, galėdavau netikėtai apalpti gatvėje. Todėl nesinešdavau fotoaparato – bijodavau, kad atsigavęs po dar vieno apalpimo jo neberasiu. Gyvenimas ėjo į pabaigą, turėjau du ūgtelėjusius sūnus... Nežinojau jokių dvasinių paslapčių, jos man ir nerūpėjo, bet kažkaip susigraibiau. Visada buvau gana jautrus. Supratau, kad norint įkvėpti reikia atstoti nuo žemės, kurioje įmanoma tik iškvėpti. O gyvenau tik iškvėpdamas ir išsikvėpiau.

Jums vis tiek neaišku – norit į stalčiukus viską sudėti? (Šypteli.) Tikrai neskaičiau jokių knygų – pats susivokiau. Pamenu, ateinu į savo parodą, o ją prižiūrinti močiutė sako, kad mėgsta prieiti prie mano paveikslų, nes tampa ramu, nustoja skaudėti. Pradėjau svarstyti, ką įdedu į savo paveikslus, kad jie taip veikia. Apie tai galvojau ir prieš porą dienų, Prado muziejuje tyrinėdamas Francisco Goyos tapybą. Tai kokia galinga energija, dvasia joje, jei ir po kelių šimtmečių pulsuoja, kažką mums transliuoja!

Nepatyrėte jokio nušvitimo, kaip įprasta išsikapanojusiems iš fizinių ir dvasinių negalavimų... Kodėl 1996-aisiais vis dėlto nukeliavote į Indiją, Nepalą, Tibetą?

Iš tų kelionių parsivežiau filmuotos medžiagos, prie trijų filmukų dabar dirba mano galerininkas Ispanijoje – ruošia parodai. Buvau girdėjęs apie Budos mokymą, norėjau pažiūrėti, iš kur tai kilo, buvo įdomu patyrinėti hinduizmą. Štai sutiktas vienuolis nuveda į vieną Katmandu aikštę – ten meldžiasi žmonės, viduryje guli paaukoti gyvūnai su nupjautomis galvomis, kailiai purve išvolioti, po kraują braido vaikai. Kadangi esu fotografas ir gal ganėtinai tvirtas – imu fotografuoti tą brutalią ir pagonišką hinduizmo apraišką. Žiauriai faina tyrinėti.

Kokią patirtį, supratimą parsivežėte iš tos kelionės?

Nereikia man nei patirties, nei supratimo. Man reikia būti smagiai. Tai man leidžia būti džiaugsmingai, o tai – laimės komponentas.

Hm... artimieji nesakė, kad kvanktelėjote?

Ne, mano artimieji jautrūs.

Ar sūnums išaiškinote tą gyvenimo energijos dėsnį?

Tokio dalyko kaip „aiškinti“ mūsų šeimoje nėra. Ką norėjo, tą sūnūs pasiėmė.

Jūsų sūnus Laurynas Šeškus yra televizijos prodiuseris – kaip jo buvimas šou pasaulyje dera su jūsiške pasaulėžiūra? Ir ką veikia kitas jūsų sūnus?

Vykintas yra architektas – nuo mažens išsiskyrė estetikos troškuliu, jam viskas turi būti tvarkinga, tiesu. Vienas didesnių jo darbų – prekybos centras „Panorama“. Atkreipkite dėmesį: ten nėra rankenų – durys veriasi rankomis neliečiant, tai – dėl to, kad Vykintui nuo mažens viskas turėjo būti idealiai švaru.

O kad Laurynas yra šoumenas, manęs netrikdo, aš pats dešimt metų dirbau televizijoje operatoriumi.

Kodėl metėte operatoriaus darbą – juk buvote vienas geriausių?

Išsisėmiau. Žmonės stebėjosi, kaip galiu imti ir palikti aplinką, kur daugybė garsių žmonių. Bet pamačiau, kad kartojuosi, o man tai nepriimtina.

Ar prisimenate pirmą savo, kaip fotomenininko, kadrą?

Norėdamas įsidarbinti operatoriumi, turėjau pristatyti bent dešimt nuotraukų – kad būtų galima suprasti mano kalbą per vaizdą. Nusipirkau fotokamerą ir išėjęs į miestą ėmiau pyškinti, ką matau. Laimė, nuotraukų rodyti neprireikė – priėmė ir taip. To meto nuotrauka turėjo būti graži, romantinio pobūdžio, o aš pyškinau taip, kaip yra, kas nebūtų tikę. Tik štai po daugelio metų parodžiau tą „kaip yra“ Niujorke – ir visą ekspoziciją nupirko MoMA muziejus.

Kaip paaiškintumėte tų aštuonių nupirktų nuotraukų idėją? Juk neišmanėliui gali pasirodyti: įamžinta moteriškė su nelabai dailiais apatiniais...

Jūs kalbate apie informaciją, o aš kalbu apie nuotraukoje užfiksuotą dvasios retransliaciją. Čia kita kalba. Žmogus arba moka skaityti plastinį tekstą, arba ne. Arba mokosi jį skaityti.

Kur šiandien ta moteris nuotraukose?

Ji ką tik jums atnešė arbatos. (Juokiasi, turėdamas galvoje savo žmoną Mildą.)

Kaip iš viso jūsų vardas atsidūrė pasaulyje?

Netyčia. Manęs nebuvo mūsų kultūros pasaulyje. Fotografų sąjungoje apie mane sakydavo: „Tas š...“ O jaunimui sakydavo: „Tik nefotografuokite kaip tas š... Argi tai fotografija!“

Visgi vienos mano knygos su penkiasdešimčia nuotraukų – „Šamanas“ – panoro Nacionalinė dailės galerija, padovanojau, o ją prieš septynerius metus pamatė Malmės šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius, rengiantis Šiaurės šalių menininkų parodą. Jis panoro turėti mano darbų. Taip viskas ir prasidėjo.

Kai iš užsienio atvykdavo menininkų ar kuratorių, draugai tempdavo juos pas mane pamatyti „ko nors įdomaus“. Sykį susėdom ant grindų, atlenkėm sofkelę, kurioje vietoj patalynės laikiau savo fotografijas. Vienas svečias išsižiojo: „Pasaulinio lygio darbai užvožti sofkele, ir dar ant jos sėdima!“ Pasirodo, tai buvo kuratorius, organizuojantis vieną didžiausių pasaulio parodų „Documenta 14“ įvairiuose miestuose. Tad dar ir tokia pažintis atvėrė mano darbams duris į pasaulį.

Į pasaulį žengėte tik prieš septynerius metus, prieš ketverius pelnėte Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Ar neskaudu, kad gal per vėlai?

Nežinau. Normalu, kad yra žmonių, fotografiją vertinančių per informacijos prizmę. Bet argi informacija yra menas? Gerai pasakė mano knygos sudarytoja Margarita Matulytė: „Prie sovietų tave suprato dvidešimt žmonių, nemanyk, kad dabar daugiau – du šimtai gal bus.“

O štai pasaulis supranta... Parodoje Tulūzoje per minią negalėjote prieiti prie savo darbų.

Užvakar stovėjau ilgoje eilėje į Prado muziejų, pas mus to nėra. Tai – auklėjimo pasekmė. Stebimės japonais, gebančiais valandą žvelgti į hieroglifą. Yra žmonių, neįtikėtinai jautrių menui, deja, mes ne tokie. Mūsų meną vadinu šaknų blizgintojų, kai miške rasta lazda nulakuojama ir sakoma: štai čia menas, panašu į gyvatę.

Kaip susiorientavote pasaulyje – juk reikalinga kalba, įgūdžiai dirbti kompiuteriu?

Kas vyksta pasaulyje, vyksta ir manyje – jėgų tam užtenka. Rengiu 22-ąją knygą, pats maketuoju – joje bus chaoso, nesusipratimų, didelės įtampos. Rengiu ją dėl pasismaginimo. Dar pilna darbo ir todėl, kad rudenį vyks parodos.

Ar džiaugiatės savo pasiekimais?

Viskuo džiaugiuosi, štai jūs atėjote – ir džiaugiuosi. Prieš keletą dienų labai džiaugiausi: stovėjau Madride, Karalienės Sofijos muziejuje prieš Pablo Picasso darbą „Guernica“ – pagaliau pavyko ten atsidurti, kai nėra žmonių, nes darbas milžiniškas, jam vienam skirta visa salė, norėdamas apžiūrėti, turi atsitraukti. Galėjau mėgautis – niekas netrukdė.

Algirdai, jaučiate, kad žinote tiesą?

Informacine prasme niekada jos nežinosi, o dvasine ji paprasta: laimingas žmogus tada, kai nieko nereikia. Jei reikia ko nors – iš karto nelaimė. Ar man ko nors reikia? Nieko.

Bent pavalgyti!

Turiu jėgų dirbti, jei reikia – keliauju. Dirbau visada – iki televizijos dešimt metų skaičiavimo mašinų gamykloje buvau šaltkalvis, batų fabrike – fotografas. Žinau, ką reiškia, kai negali nusipirkti muilo ir galvoji, ką daryti su kojinėmis, nes jas reikėtų išskalbti. Su šeima turėjome automobilį – buvau jį uždirbęs Urale pagal užsakymus fotografuodamas liaudies pasiekimų parodai. Bet mašiną teko parduoti, kai perėjau į gryną meną. Draugai juokaudavo: „Jau variklį suvalgei, dabar prie padangų perėjai...“ Nenorėjau dirbti reklamos srityje, kur būčiau uždirbęs daug pinigų, nes visada dariau tai, ką noriu.