Fotoprojektą apie drąsias moteris pristačiusi advokatė J. Bieliūnienė: „Nereikia bijoti keistis“
Socialinį projektą „Svajonių veikla“ pristačiusi Jurgita Bieliūnienė yra advokatė, vos prieš metus atradusi fotografiją. Įsimylėjusi visiškai kitokią veiklą ir atradusi joje pasitenkinimą ji nusprendė surasti bendraminčių, kurios išgyveno karjeros pokyčius, o vėliau visų jų mintis sudėjo į vieną socialinį projektą, skatinantį ieškoti laimės netikėčiausiose veiklose.
Jurgita, kaip kilo idėja suburti karjeros pokyčius išgyvenusias moteris?
Mano aplinkoje nemažai drąsių moterų, kurios yra laimingos ir profesionalios savo veiklose, tačiau pastaruoju metu vis sutikdavau seniai matytų draugių, kurios užsimindavo, kad kenčia darbe ir nuolat laukia savaitgalių. Po vieno panašaus pokalbio prekybos centre ir kilo idėja įkvėpti moteris žengti tą žingsnį veiklos pakeitimo link, kuriam jos jau buvo pasiruošusios.
Norėjau parodyti, kad išdrįsusių moterų daug ir kad gyvenimas yra apie mėgamavimąsi, o ne apie kančią. Kadangi pati fotografuoju moterų portretus, nusprendžiau, kad tai bus fotoprojektas, kuriame bus tikrų moterų portretai ir jų balsais garso įrašuose pasakojamos tikros istorijos su atodūsiais, pauzėmis, juoku.
Ar buvo sudėtinga tokias moteris atrasti?
Nuo pat idėjos gimimo viskas klostėsi stebuklingai sklandžiai – viešai paskelbus socialinėje platformoje apie planuojamą projektą atsirado daug savanorių, kurios norėjo papasakoti savo pokyčių istorijas. Iš jų atrinkau penkiolika moterų, kurias fotografavau visoje Lietuvoje. Jos mielai mane įsileido į jų magiškas darbo erdves. O garso įrašus darėme sutūpusios čia pat – terasoje, pievoje, laboratorijoje, masažo kabinete. Visos projekto dalyvių mums dovanotos istorijos – stiprios ir įkvepiančios. Esu tikra, kad kiekviena klausytoja išgirs tai, kas jai rezonuos, o galbūt paskatins žengti žingsnelį savo svajonių veiklos link.
Kas moterims sunkiausia keičiant profesiją?
Sociumas yra suformavęs „idealaus“ gyvenimo formulę – baigus mokyklą reikia nedelsiant stoti į universitetą, įgyti prestižinę specialybę, sukurti šeimą ir iki pensijos dirbti pagal tą įgytą specialybę. Dauguma inertiškai gyvena pagal šį gyvenimo modelį, nesvarstydami kitų galimybių, net negalvodami, kad profesijas galima keisti tiek kartų, kiek norisi. Todėl viena didžiausių baimių moterims išdrįstant radikaliai pakeisti savo profesiją buvo jas supančios aplinkos reakcija – ką pagalvos kiti. Ką pagalvos visuomenė, kai teisininkė pradės dirbti masažuotoja, vadovė pasitrauks iš verslo ir pradės auginti šilauoges, ekonomistė taps šokių mokytoja... Daugelis moterų susidūrė su visuomenės spaudimu nedaryti jokių pokyčių, nenukrypti nuo „normos“.
Kitos moterų baimės labai panašios – nesėkmės baimė pradėjus išsvajotą veiklą, finansinio neužtikrintumo baimė, baimė atsisakyti viso įdirbio ir praktikos dabartinėje veikloje ir vėl tapti mokine.
Panašus buvo ir moterų impulsas radikaliems pokyčiams – jos sustojo, įsiklausė į save, išgirdo ir priėmė sprendimą, beliko tik veikti. Be to, sprendimas pradėti svajonių veiklą nėra viso gyvenimo nuosprendis, tai tik konkretaus gyvenimo etapo sprendimas, o ateityje ta svajonių veikla gali būti visiškai kita. Svarbiausia – neprisirišti prie sprendimo ir neuždaryti savęs į dar vieną „dėžutę“.
Kaip atrodė jūsų pačios profesinė kryžkelė? Kaip ją išgyvenote?
Aš pati esu advokatė, prieš metus atradusi fotografiją, į kurią panėriau visa galva – tiek į mokslus, tiek į kūrybą. Fotografuodama pailsiu, vėl užplūsta jėgos. Matyti, kaip fotosesijose skleidžiasi žmogus, įsileidžia į savo slaptas būsenas, yra didžiulė palaima. Dirbti advokate man labai patinka ir sekasi, o fotografijos išlaisvinta kūrybinė energija padeda loginiam darbe ieškoti nestandartinių sprendimų bei įneša balanso. Matyt, tai dar vienas sprendimas – jeigu žmogus nenori atsisakyti vienos veiklos, visada galima turėti jas abi.