Fotoreporterė Berta Upė Tilmantaitė: vaizdais pasakojamos istorijos gniaužia kvapą
Organizmas jai tarsi sako, kad neturėtų daug keliauti, tačiau vaizdo ir fotografijų pasakojimus kurianti žurnalistė Berta Upė Tilmantaitė šiuo metu keičia pasą, nes senajame nebetelpa vizų antspaudai. 27-erių mergina greitai priartės prie 40 aplankytų šalių skaičiaus. Laisvai samdoma reporterė gyvena iš to, ką užfiksuoja savo kelionėse, ir gali didžiuotis tapusi pasaulinio žurnalo „National Geographic“ bendraautore.
Berta Upė žurnalistikos mokėsi Lietuvoje, fotožurnalistikos – Danijoje, multimedijos žurnalistikos magistro laipsnį apgynė Kinijoje, kurį laiką dėstė Vilniaus universitete, tapo kelionių knygos „Azija be sienų“ bendraautore.
Drauge su kolegomis jos kurtas fotoreportažas „Zimnik – ledo kelias“ prieš pusmetį pelnė spaudos fotografų apdovanojimą „Auksinis kadras“, o pats reportažas papuošė „National Geographic“ leidinius Lietuvoje ir užsienyje, buvo spausdintas kituose žurnaluose Anglijoje ir Taivane. Jos padaryti kadrai ir vaizdais pasakojamos istorijos dažnai gniaužia kvapą, bet dar labiau – santūriai atskleidžiami ne visada tik smagūs kelionių nuotykiai.
Jei nori ką nors įdomaus pasiūlyti pasauliui kaip fotoreporterė, turbūt privalai keliauti? Ar sėdint Lietuvoje irgi galima rasti intriguojančių istorijų?
Visur viskas įmanoma, jei žinai, ką ir kaip nori daryti. Kai važiuoji į kitą šalį, turi perprasti jos kultūrą, kalbą, ieškoti vertėjo, kad viską iki galo suvoktum. Tarkim, rengti dokumentinį pasakojimą apie jūrų čigonus Borneo man buvo tikrai sudėtinga. Lietuvoje aplinką ne tik supranti, bet ir jauti, čia irgi įmanoma atrasti daug įdomių žmonių, net tokių istorijų, kurias galima parduoti užsieniui. Rytų Europą pasaulis dar mažai pažįsta arba žino labai stereotipinius dalykus.
Mes dažnai patys sau atrodome neįdomūs, kur jau ten kitiems...
Kartais sunku pamatyti. Pavyzdžiui, Amerikos lietuvio Andrew Mikšio fotoreportažas apie kaimo diskotekas nuskambėjo labai plačiai. Jis tik atvažiavęs pastebėjo tai, ko mes gėdijamės, kai kas net pyksta, kad fotografas mus juodina ar tyčiojasi, nesugebame į tuos provincijos šokius pažvelgti kaip į savo kultūros dalį. Tam tikrus dalykus dažnai stengiamės pagražinti arba nuslėpti.
Kokios fotografuotos istorijos tau pačiai labiausiai įsiminė?
Labai sunku išskirti, bet, tarkim, kelionė į Sibirą tapo absoliučiai kosmine patirtimi. Nors jau buvau suplanavusi su kolega vykti į Turkiją, Iraną, Afganistaną, Indiją, dar kelias šalis ir rengti projektą „Be sienų“, pasiūlymo dirbti Sibire ir kurti pasakojimą „National Geographic“ drauge su Giedriumi Dagiu ir Žilvinu Vasiliausku negalėjau atsisakyti. Tad porai mėnesių iškeliavau į Sibirą, o paskui iškart išskridau į Nepalą.
Fotografuodami ledo kelią nebijojote, kad paklysite ar sušalsite?
Paklysti nėra kur, nes kelias tik vienas, bet pavojingų akimirkų buvo, kai pradėjo gesti mašina. Kartą pravaikščiojome visą dieną, o grįžę radome užšalusį sniego motociklą ir dujas, kurios turėjo jį atšildyti. Kūrėme laužą, šildėme dujas, sutemo. Sunku vaikščioti, kai šaltis minus keturiasdešimt. O žemiausia temperatūra buvo minus penkiasdešimt šeši laipsniai.
Ar apskritai įmanoma išgyventi?
Žmonės ten nuolat gyvena. Pamenu, kaime priėjo viena mergaitė: „Kur tu vakar buvai? Aš visą vakarą laukiau, taip šilta buvo – tik minus dvidešimt...“ Esant tokiai temperatūrai jie plikom bambom laksto.
Mums prasidėjo haliucinacijos. Lyg ir suvoki, kad to nėra, kad eini ežero ledu, bet aš mačiau žydinčias juodas gėles, kalnus, skardį šalia – atrodė, žengsiu į šoną ir nukrisiu.
Mums prasidėjo haliucinacijos. Lyg ir suvoki, kad to nėra, kad eini ežero ledu, bet aš mačiau žydinčias juodas gėles, kalnus, skardį šalia – atrodė, žengsiu į šoną ir nukrisiu.
Motociklą vis dėlto užkūrėte?
Iki trobelės, kurioje buvome apsistoję, naktį dvidešimt kilometrų ėjome pėsčiomis. Jei atsiliktum, gali griūti iš nuovargio, užmigti ir sušalti. Mums prasidėjo haliucinacijos. Lyg ir suvoki, kad to nėra, kad eini ežero ledu, bet aš mačiau žydinčias juodas gėles, kalnus, skardį šalia – atrodė, žengsiu į šoną ir nukrisiu.
Šalia einantis Giedrius „matė“ stiklines grindis, dar visokių keisčiausių dalykų. Vienas patyręs keliautojas vėliau sakė, kad buvome patekę į labai pavojingą situaciją. Tačiau tuo metu stengėmės apie tai negalvoti.
Galėjote tiesiog numirti iš šalčio?
Kartais atsitūpdavau pailsėti, nes labai skaudėjo nugarą, nors man ir sakė, kad negalima sustoti – reikia eiti. Sykį pritūpiau, pasilenkiau ir vos neužmigau. Labai išsigandau, pašokau, nes supratau, kad pargriuvusi jau nebeatsikelčiau. Sunku buvo Sibire: pradėjo slinkti plaukai, kilo problemų dėl skrandžio. Nors prieš tai nevalgydavau mėsos, ten maitinomės elniena, šaldyta žuvimi, kotletais, sriuba.
Kaip suprantu, tai ne vienintelis tau tekęs sunkus išbandymas?
Kartą einant per Himalajus pasidarė labai silpna, skaudėjo galvą, trūko oro, širdis makalavosi – atsilikau nuo draugų Pauliaus ir Andriaus, su kuriais kartu keliavome. Atgal eiti nebuvo kur, nes daug toliau nei į priekį. Mirti irgi nesinorėjo. Kai atrodydavo, kad tikrai nebegaliu, mintyse kartodavau: „Dar vieną žingsnį, dar vieną...“ Pailsėdavau ir vėl eidavau. Paulius ir Andrius manęs laukė viršuje. Užlipusi apsiverkiau iš laimės.
Gal ir kvaila eiti ten, kur galbūt nesugebėsi įveikti kelio, gal pasielgiau neatsakingai, bet susitvarkiau. Kartais gerai šiek tiek rizikuoti, nes tai turbūt vienintelis būdas peržengti tam tikrą ribą. Nuo vaikystės turėjau visokių sveikatos problemų, negalėjau pakelti didelio fizinio krūvio, dažnai sakydavau: „Žinokit, aš negaliu.“ Bet Himalajuose draugai nutildė: „Gal nebesakyk, kad esi silpna.“
Galėčiau ir toliau kartoti, kad niekada nesportavau, nesu pasirengusi, neturiu raumenų ir negaliu niekur eiti. Arba pasiryžti ir žiūrėti, kaip seksis. Kartais atrodo – viskas, nepavyks. Bet jeigu nori, stengiesi, pasirodo – įmanoma!
Visą interviu skaitykite spalio mėnesio žurnale „Laima“.
