Fotosesiją su močiute surengusi Simona Lipnė: „Tai buvo mano ir jos diena“

Simonos močiutė arba, kaip ji pati meiliai vadina, babuška – neeilinė asmenybė. Vien jos vardo istorija verta atskiro pasakojimo. „Pase jos vardas – Danutė, bet jos taip niekas niekada nevadino, – juokiasi Simona. – Ji yra rusų tautybės, jaunystėje jos visi kaimynai buvo rusai. Jie stebėjosi: „Kodėl tavo vardas yra Danutė, jei tu esi rusė? Ir jie sugalvojo jai vardą, nes jiems atrodė paprasčiau ištarti vardą... Tamara. Nuo keturiolikos ją visi vadina Tamara, ji pati taip prisistatinėja ir save vadina. Bet pase ji vis dar Danutė.“

Prieš Kalėdas 86-ąjį gimtadienį atšventusi ponia Tamara – Simonos mamos mama. Ji vienintelė Lipnei likusi – abu seneliai ir antra močiutė jau iškeliavę Anapilin.

„Kitos močiutės netekau, kai man buvo vos ketveri, nelabai ją ir pažinojau. Jos vyras, mano senelis, gyveno Biržuose ir mes gana retai matydavomės, nebuvo stipraus ryšio. O su seneliais iš mamos pusės vaikystėje leidau labai daug laiko, kadangi jie taip pat gyveno Vilniuje. Dažnai būdavau pas juos sode, daug bendraudavau su seneliu– ir kortom, ir šaškėm žaisdavom, jis būdavo mano draugas. Amžinatilsį – jau daugiau nei metai jo nebėra. Štai babuška visą laiką buvo mano ikona. Iš jos galima labai daug ko pasimokyti“, – tikina Simona.

Fotosesiją su ikonine močiute ji planavo jau porą metų. Tačiau vis atidėliodavo, nesiryždavo ar... tiesiog primiršdavo. „Kai pagalvoju, kaip džiugu, kad šalia dar turim tėvus, senelius. Dabar save vis kaltinu, kodėl vos sugalvojusi surengti tą fotosesiją jos iškart nepadariau, – pasakoja Simona. – Būkim atviri, niekada nežinom, kas gali atsitikti net ir mano amžiaus žmogui. Niekada nežinai, kuri diena gali būti paskutinė man ar tam man brangiam žmogui. Todėl reikia nieko nelaukti – jei kas šauna į galvą, tai ir daryk!“

Ponios Tamaros ilgai įkalbinėti sudalyvauti profesionalioje fotosesijoje nereikėjo – garbaus amžiaus dama nė nežinojo, kur veliasi. Simona juokauja, kad dabar babuška gal ir nekartotų šios avantiūros.

„Tada tiesiog paskambinau ir pasakiau: „Babuška, kaip tavo sveikata? Ar gali su manim fotografuotis?“ Taip, jos sveikata nėra tokia, kad galėtų visą dieną fotografuotis. Aš ją pasiėmiau 11 ryto ir parvežiau namo tik 16 valandą – jai tikrai nebuvo labai lengva, jautėsi pavargusi per visą dieną. Ji viena akimi nemato, vis paskausta tai viena, tai kita, todėl stengiausi, kad ji nepervargtų. Štai dažant ir šukuojant ji sėdėjo, vėliau nuvažiavome pavalgyti – vėlgi prisėdome. Stengiausi, kad ir per fotosesiją ji galėtų sėdėti, jai nereikėtų stovėti ar lūkuriuoti kažko. Šiek tiek pati jaudinausi prieš fotosesiją, kad tik jai nepablogėtų, nes aš labai norėjau turėti nuotraukų atsiminimui ir jai padovanoti tą nepakartojamą emociją, potyrį. Viskuo pasirūpinau jai nematant – tai buvo mano ir jos diena.

Pati babuška sakė, kad jaučiasi lyg kosmose – niekada gyvenime nemanė, jog jai taip pasiseks, kad turės tokią galimybę. Ji buvo tiesiog devintam danguj, kai ją padažė ir sušukavo. Sakė, kad dar niekada nebuvo tokia graži. Manau, ji tikrai nesigaili ir yra laiminga“, – pasakoja Simona.

Grožio profesionalai pasirūpino puikiu močiutės ir anūkės makiažu, dailiomis šukuosenomis, o stilistė Simona Senkauskaitė parinko kelis skirtingus, tačiau tarpusavyje suderintus įvaizdžius. Simonai Lipnei norėjosi deramai palepinti močiutę – juk ją pačią vaikystėje seneliai taip lepino!

„Mano senelių lepinimas buvo kaip ir daugumos – saldumynais. Todėl dabar labai stengiuosi atlaidžiau žiūrėti į tai, kad mano vaikus seneliai irgi skanumynais nori palepinti. Aišku, jie žino, kad skanėstams yra ribos. Bet kai mes nematom, gali daryti ką tik nori, – kvatoja. – Mano ir Mindaugo tėvams duota visiška laisvė su anūkais: jie važiuoja autobusu į miestą, nueina į kavinę, valgo ledus, labai linksmai leidžia laiką. Aš jiems neaiškinu, ką daryti, – mus juk užaugino.

Man labai svarbu, kad tarp mano vaikų ir mano tėvų būtų stiprus ryšys, nes niekada negali žinoti, kada nebeturėsim jų: aš – tėvų, o mano vaikai – senelių. Dabar mano vaikai turi net proseneles – mano babušką ir vyro močiutę. Mes esame labai laimingi, kad dabar galime kartu pasidaryti nuotraukų. Man atrodo, po dvidešimties metų bus labai smagu jas žiūrėti. Todėl aš investuoju labai daug laiko, idėjų ir pinigų, kad turėtume kuo daugiau nuotraukų. Labai svarbu kolekcionuoti ne daiktus, o prisiminimus.“