Fraktalinio piešimo mokytoja B.Paulauskienė: kaip nusipiešti gyvenimą, kokio nori
„Nusipiešk gyvenimą, kokio nori“ – taip vadinasi dailininkės, jogos trenerės ir fraktalų piešimo mokytojos Brigitos Paulauskienės knyga. Knygoje sukaupta dvylika metų fraktalinio piešimo patirtis, kuri prasidėjo itin sunkiu autorei periodu. Brigita teigia, kad šis piešimo metodas gali padėti ne tik pažinti save, bet ir pakreipti gyvenimą norima linkme. Ir tą padaryti gali visi, kurie nulaiko rankoje pieštuką.
– Savo knyga siūlote ir teigiate, kad galima nusipiešti gyvenimą, kokio norisi. Taip paprastai – imi ir nusipieši?
– Šiek tiek padirbėti teks. Tai yra savęs pažinimas ir saviugda per piešimą. Piešiniai pradžioje būna terapiniai, iš jų galima pasakyti apie žmogaus charakterį, polinkius, energijos lygį, netgi truputį apie ligas ir ateitį. O vėliau rekomenduojama piešti siekiant atlikti vidinę korekciją, kad tai, kas neramina, skaudina ar trukdo, pasikeistų piešiant. Pavyzdžiui, galima nusipiešti laimės paukštę, kuri atskrenda pas tave per Kalėdas (šypsosi).
– Kas apskritai yra tie fraktaliniai piešiniai? Tendencingumas – linijos ir spalvingumas – matomas. Bet kaip tai apčiuopiamiau apibūdinti?
– Terminas pasiskolintas iš fizikos, matematikos. Malonu, kad menas semiasi įkvėpimo moksle. Terminą „fraktalas“ įvedė mokslininkas Benoit Mandelbrotas. Jis apjungė kelių fizikų darbą, siekė apibrėžti mokslą apie netaisyklingas formas. Fraktalas – tai forma, panaši į save. Tarkime, turime didelį objektą – medį. Jo detalė – lapas – tiesiogiai atspindi didžiąją formą. Maža detalė atspindi visumą: tiek medis, tiek lapas turi kotą ir kamieną, yra lapo gyslos ir medžio šakos, žalioji lapo dalis ir medžio lapija. Arba planetų sistema ir elektronas, skriejantis aplink branduolį, savo forma labai panašūs. Fizika ties tuo ir baigiasi, ir mes fraktalinį piešinį traktuojame kaip mažytę mūsų gyvenimo dalį, kuri netiesioginiu būdu atspindi mūsų visą gyvenimą. Smagumas tas, kad, pakeitus detalę, pasikeičia visuma.
– Esate sakiusi, kad jei piešiniuose žmogus pradeda naudoti daug violetinės spalvos, tai – pribrendimo pokyčiams ženklas.
Kai suaugusio žmogaus piešinyje pradeda daugėti violetinės spalvos, tai rodo, kad žmogus prikaupė energijos pokyčiams.
– Knygoje trumpai aprašau spalvų reikšmes, remiuosi savo mokytojos Tanzilios Polujachtovos žiniomis. Spalvos daug ką reiškia, bet ne kiek jos, kiek tai, kaip spalva išsidėsčiusi piešinyje, su kuo ji derinama. Violetinės spalvos pagausėjimas rodo, kad žmogus pribrendęs pokyčiams. Bet labai džiūgauti dėl to nereikėtų (šypsosi). Paauglių piešiniuose labai daug violetinės spalvos, tai ypatingas gyvenimo laikotarpis, kai žmogaus gyvenime daug kas keičiasi. Bet mes retai matome laimingą paauglį, paprastai būna daug problemų, sutrikimo. Kai suaugusio žmogaus piešinyje pradeda daugėti violetinės spalvos, tai rodo, kad žmogus prikaupė energijos pokyčiams. Bet jei jis nėra sąmoningas, jei nežino, ko nori, darys kažką neapgalvotai arba nieko nedarys, ta energija gali netgi pakenkti. Taip atsiranda ligų, kuomet žmogus neišnaudoja savo energijos arba išnaudoja netinkamai. Visur reikalingas sąmoningumas, pokyčiams – ypatingai.
– O ar galima padaryti atvirkščiai? Žmogus pasiskaito apie spalvų reikšmes ir, tarkime, jam norisi ramybės gyvenime. Ramybę turėtų simbolizuoti žalia spalva, tad jis ją piešiniuose gausiau naudoja.
– Taip neišeis, stengiuosi, kad piešdami žmonės pamėgtų visas spalvas. Kiekviena spalva, kaip ir emocija, reikalingos. Ir ramybė, ir aktyvumas. Viską reikia suderinti, kad būtų pusiausvyra. Fraktalinio piešimo pradžioje daromas testas ir tuomet piešiamas korekcinis 21 piešinio ciklas, kuris labai daug ramybės suteikia. Šis ciklas paliečia visas gyvenimo sritis. Tarkime, desperatiškai norisi ramybės, bet yra veiksniai, į kuriuos neatkreipiame dėmesio. O piešinys yra visuma, ir jis į tai veda, harmonizuoja žmogaus būseną. Per tai dauguma problemų ir išnyksta. Ši technika skirta būtent pačiam žmogui – ne jo darbui, santykiams ar pan. Ir kai minčių srautas apsivalo, suvokiama, ko iš tikrųjų norima. Be visuomenės suformuotų principų, kas yra gerai ar kaip turėtų būti.
Beje, jei žmogus nemėgsta kažkurios spalvos, tai daug pasako apie žmogų, tai kraštutinumas. Tarkime, rožinės spalvos nemėgstate – tai rodo tam tikrą atsiribojimą, tikėjimo besąlygine meile stoką. Tai gali trukdyti siekiant tikslų. Ši spalva labai rekomenduojama ieškantiems darbo, norintiems, kad juos priimtų, suprastų, laikytų savu.
– Ar galima tas spalvas pagal jų reikšmes naudoti ir aprangoje, aksesuaruose?
– Spalvų reikšmės, aprašytos knygoje, liečia tik fraktalinį metodą. To suabsoliutinti negalime. Spalva turi ir emocinę, ir ritualinę reikšmę. Skirtingose tautose spalvos vis kitaip vertinamos. Tarkime, vienur vestuvėse, o kitur laidotuvėse pasirenkama balta spalva.
– Ar piešiant sąmoningumas turi įsijungti: jei norime kažką pakeisti gyvenime, piešiame kitaip, ar reikia piešti, kas eina iš pasąmonės?
– Pradžioje žmogus nesąmoningai kuria piešinį. Piešiamos linijos užmerktomis akimis – kad protas netrukdytų. Tuomet spalvinama. Pieštukai iš dėžutės traukiami irgi užsimerkus, kad netrukdytų prisirišimas prie mėgstamų spalvų. Galima pasirinkti, kurį langelį / plotelį spalvinsi ir kiek naudosi tos spalvos. O toliau, 21 piešinio cikle, dedamos pastangos siekiant tas linijas pakeisti. Linijų piešimas charakterizuoja mąstymo būdą, ir užmerktom akim išeiti iš savo rašto labai sunku. Nupiešus ir palyginus kelis žmogaus piešinius, jie būna labai panašūs. Reikia pasistengti tai pakeisti siekiant nugalėti savo ribotumą, perlipti savo mąstymo modelių standartus. Yra ir kitas būdas, kai spalvos traukiamos atsimerkus, bet tai reikalauja gilesnio susipažinimo su fraktalinio piešimo metodu.
Kaip įdomiai apgaunamas protas. Jis juk dirba ir dieną, ir naktį, o kai spalvini abstraktų piešinį, mintys visiškai pranyksta.
Paprastai mums trūksta abstraktaus mąstymo, apribojame save, o piešimo metu siekiama įvesti žmogų į abstrakčią erdvę. Kaip įdomiai apgaunamas protas. Jis juk dirba ir dieną, ir naktį, o kai spalvini abstraktų piešinį, tos mintys visiškai pranyksta. Atrodo, kad esi labai užsiėmęs, spalvini, vargsti, negali atsitraukti, o iš tiesų – ničnieko neveiki. Tokią būseną pasiekti kasdieniame gyvenime gana sunku, bet fraktalinis piešimas gali padėti apvalyti minčių srautą nuo minčių-šiukšlių.
Baigęs 21 piešinio ciklą, žmogus jau būna susipažinęs su metodika ir suvokęs tą chaotinę struktūrą. O tuomet knygoje siūlau keletą temų, ką galima veikti toliau. Vienas svarbiausių dalykų – savo kūrybingumo, talento atradimas. Nuostabu, kai tame linijų raizginyje galima įžvelgti harmoningą objektą. Vaikams tai ypatingai gerai sekasi. Jei nematote savo nupieštoje raizgalynėje nieko, paprašykite vaikų, jums parodys ir saulę, ir paukštį, ir mamą. Manau, kiekvieno išsilavinusio, kultūringo žmogaus siekis matyti tai, kas gražu. Ir tose linijose paraginame savo protą atrasti kažkokį gražų objektą.
– Kad vaikams tai patinka – neabejoju, o kaip dėl suaugusiųjų? Lietuvių yra visokių – nemažai ir skeptiškų, ciniškų; arba – turinčių polinkį į tikslesnius, aiškesnius dalykus. Ar ateina tokių žmonių? Kaip jie reaguoja?
– Šio metodo nepateikiu kaip pačios kiečiausios piešimo technikos. Svarbiausia, kad žmogui patiktų, nes kai patinka kas nors, tai ir padeda. Tačiau vadinamieji „tiksliukai“ ateina į kursus, nes daugelis visą gyvenimą svajoja piešti. Kaip pareiškė viena tikrai puiki buhalterė, „aš visada labai norėjau piešti, dabar tam atėjo laikas, bet, žinokit, aš mokytis nenoriu, noriu atsisėsti ir piešti“. Puiku, atsisėdi ir pieši, o visi įgūdžiai ateina su laiku. Pabandykite, investicija minimali – pieštukai, A4 formato lapas ir juodas tušinukas. Piešti galima, kur tik nori.
O skepticizmo visada būna, bet labai džiugu matyti besikeičiančią dinamiką šeimoje. Vyras pradžioje skeptiškai žiūri į piešiančią žmoną, bet kai pamato, kaip moteris pasikeičia, tampa ramesnė, kartu ir kūrybiškai entuziastingesnė, kokie gražūs ir originalūs jos darbai, būna patenkinti. Arba kai vyresni žmonės piešia, labai džiaugiasi jų šeima, ypač vaikai.
Piešiniai, beje, labai palankiai veikia ir sveikatą. Moksliškai įrodyta, kad piešiantis žmogus sveiksta daug greičiau arba ligos eiga ne tokia agresyvi būna. Visi sergantys gali pasiimti į lovą pieštukus ir naudingai praleisti laiką. Pati esu tai išbandžiusi.
– Jūs pati su fraktalinu piešimu susipažinote sunkiu metu. Mirus tėčiui, išgyvenote depresiją, ir jus į fraktalinio piešimo pamoką atvedė draugai. Iš pradžių irgi žiūrėjote skeptiškai, bet jums tai padėjo. Kas įvyko?
Galvojau: kažkokia moteris iš Rusijos atvažiuoja ir mane, diplomuotą dizainerę, mokys piešti?
– Po tėčio mirties artimieji manęs negalėjo atpažinti, aš praktiškai užgesau. Tesugebėdavau pavalgyti, susišukuoti, sėdėti ant sofos ir verkti. Draugai tiesiog nutempė mane į šio metodo pradininkės T.Polujachtovos seminarą, kuris, kaip tyčia, vyko visiškai prie mano namų. Atėjau, bet galvojau: kažkokia moteris iš Rusijos atvažiuoja ir mane, diplomuotą dizainerę, mokys piešti?
Pradžioje metodo autorę suvokiau kaip visišką savo priešingybę, ypač kas liečia jos stilių, apsirengimą ir požiūrį į grožį. Bet man patiko seminaro aplinka, gyvumas. Sėdime ant grindų, mums pasakoja, visur pieštukai mėtosi, mes piešiame, tada darome mankštas. Seminaras vyko keletą dienų ir kažkaip įtraukė. Pradėjau piešiniuose matyti įvairias figūras, puoliau pirkti geresnių pieštukų. Esu baigusi drabužių dizaino specialybę, ilgai dirbau ir karjerą dariau lengvojoje pramonėje, bet su spalvomis nedirbau dešimt metų. Staiga pajutau, kad man piešimo su spalvomis reikia kaip oro. Ir gal kokiame tryliktame savo piešinyje pamačiau du triušius, su akiniais, varlytėmis po kaklu, su morka. Pati juokiausi iš savęs, kad du triušiai atėjo manęs pralinksminti. Užbaigusi ciklą jaučiau, kad grįžo džiaugsmas. Į mano kambarį grįžo visos spalvos, molbertas, svaiginantis dažų kvapas.
– Fraktaliniai piešiniai paskatino didelius pokyčius jūsų gyvenime. Tapote jogos mokytoja, nors tais laikais Lietuvoje apskritai buvo mažai žinoma apie jogą. Kaip tuo susidomėjote?
– Visada domėjausi ezoterika ir 1995 m. pamačiau žurnale, kad įkurta Parapsichologijos akademija, ten įstojusi pamažu susidomėjau joga, tai yra pati seniausia žmogaus tobulėjimo sistema. Vėliau aplinkybės susiklostė, kad, būdama 33-ejų, ryžausi pakeisti profesiją. Iš dailininkės, dizainerės, siuvėjos tapau jogos trenere. Sportininke. Ir kalti fraktalai. Jau tryliktas mano, kaip trenerės, sezonas. Ir man tai labai patinka!
– Ar atrandate sąsajų tarp jogos, meditacijos ir fraktalinių piešinių?
– Man tai labai siejasi. Visa tai yra saviugda. Kaip jogoje praktikuoji vienas ir esi atsakingas už rezultatą, taip ir piešdamas. Tai savęs pažinimo ir auklėjimo procesas. Fraktalinis piešimas kiekvieną žmogų atveda į tą temą, kuri tuo metu aktualiausia. Taip tampame sąmoningesni ir atveriame savo tikruosius kelius į laimę.