Fuerteventūrą įsimylėjusi Laura Paukštė: „Metai čia buvo labai romantiški, bet nestigo ir iššūkių“

TRUMPA DOSJĖ

• GIMTASIS MIESTAS. Kaunas.
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.
• PASAULIO KAMPELIS. Pati nuostabiausia vieta – Lietuva.
• SKAITOMA KNYGA. R. Žukauskienės „Raidos psichologija. Integruotas požiūris.“ Kadangi studijuoju psichologiją, pastaruoju metu visos mano knygos – psichologinės.
• FILMAS. „Neliečiamieji“.
• JAUKIAUSIA NAMŲ VIETA. Vonia.
• SVARBUS DAIKTAS RANKINĖJE. Šokoladas. Kadangi jį labai mėgstu, dažnai galima rasti mano rankinėje.
• AUTORITETAS. Mama.

Laura, praėjusios vasaros pabaigoje, iškart po vestuvių, su vyru Dominyku ir dukra Matilda dešimčiai mėnesių išvykote į Fuerteventūros salą. Sakėte, tai bus jūsų medaus mėnesiai. Kaip tas laikas prabėgo?

Atradau, kad man labai patinka laisvė, kuri ten, regis, tvyro ore. Žmonės atsipalaidavę, susivėlę nuo vėjo, niekas nesirūpina, kaip apsirengę ar kokiu automobiliu važinėja. Pamažu atradome savo kavines, padavėjai jau žinojo, kokią kavą geriame ir kokius saldumynus valgome.

Vietiniai čia daug daugiau šypsosi – gal kad saulės daugiau, o gal dėl to, kad jie mažiau galvoja apie kasdienius rūpesčius. Tačiau, neslėpsiu, ir iššūkių buvo. Patekau į visiškai kitokią aplinką, nei esu įpratusi.

Saloje gyvename name ant vandenyno kranto, truputį nuošaliau nuo miesto. Į bet kurią vietą galime patekti tik automobiliu. O Vilniuje mano namai – Užupyje, visur vaikštau pėsčiomis, kasdien bendrauju su daugybe žmonių, ten daug šurmulio ir veiksmo. Tai taip skiriasi!

Taip, saloje turime nuostabiai tyrą orą, ošiantį vandenyną, visišką ramybę – be abejo, tai fantastika, tačiau nesitikėjau, kad iš pradžių man bus sunku ir liūdesys aplankys. Nebuvo draugų. Be to, buvo karantinas, tad ir šiaip žmonių saloje mažiau.

Išleidome Matildą į mokyklą, kurioje visi kalba ispaniškai. Pasijutau nebekontroliuojanti savo gyvenimo. Iš aktyvios kasdienybės sūkurio patekau į svetimą ir tylų kraštą. Taigi teko prisitaikyti. O Dominykas nuo pat pradžių saloje jautėsi gerai.

Laikui bėgant ir aš pripratau, viskas stojo į vietas. Tai, be abejonės, buvo vertinga patirtis, padėjusi daugiau visko atrasti ir savyje.

Ką apie save pavyko sužinoti?

Atradau naujas būsenas, kurios man iki šiol nebuvo pažįstamos. Negalvojau, kad galiu sutrikti ir ilgiau paliūdėti. Be to, supratau, kiek man yra svarbūs brangūs žmonės. Labai apsidžiaugiau, kai pas mus atvyko paviešėti draugų.

Per Kalėdas lankėsi ir artimieji: mama su draugu, brolis su šeima. Tad dar kartą įsivertinau, kokie visi jie svarbūs. Nuostabu buvo suprasti, kad tas gyvenimas, kokį gyvenu Lietuvoje, man be galo patinka. Turiu viską, ko man labiausiai reikia. O saloje turėjau daugiau laiko pabūti su savo šeima bei savimi.

Tiesa, su vyru ir Lietuvoje nemažai laiko praleidžiame kartu, nes ir dirbame drauge. Gal labiau pasisekė dukrai, nes jai buvo skirta kur kas daugiau dėmesio nei gyvenant Vilniuje. Trise labai kokybiškai leidome laiką.

Įsivertinote, ar galėtumėte visam laikui likti gyventi Kanarų saloje ar kitoje pasaulio vietoje?

Mes ir prieš kelionę žinojome, kad nenorime emigruoti, o tik pabandyti kurį laiką pagyventi svetur. Mums patinka banglentės, tad svajojome ilgesnį laiką pasimėgauti vandens sportu, taip pat – šiluma, vandenynu, gardžiu maistu.

Iš tiesų ir anksčiau esu gyvenusi užsienyje, kai studijavau Prancūzijoje. Taip pat kurį laiką buvau apsistojusi Šveicarijoje. Žinojau tą gerą jausmą, kai gali atrasti daug naujo ir įdomaus. Tačiau gyventi visada norėjau ir noriu tik Lietuvoje. Man niekada neatrodė, kad kitur yra daug geriau, smagiau, įdomiau. O šįkart tiesiog norėjosi išbandyti gyvenimą po palme (šypsosi).

Bet per tuos mėnesius vien po palme negulėjote?

Tikrai ne. Ir dirbau, ir mokiausi. Abu su Dominyku turėjome daugybę įsipareigojimų. Tad to gulėjimo po palme nebuvo jau tiek, kaip galima pagalvoti. Beje, ir tų palmių čia nėra daug (juokiasi).

Su kokiais dar iššūkiais susidūrėte naujoje vietoje?

Iššūkių buvo visokių, nestigo jų ir buityje, pavyzdžiui, ne taip seniai paaiškėjo, kad drabužius skalbiau grindų valikliu (juokiasi). Natūralu, kad sunkumai susiję su nepažįstama kultūra, svetima kalba.

Išbandymų būdavo ir tvarkant reikalus. Mes įpratę tai daryti greitai. Čia, deja, greičiai visiškai kiti. Saloje žmonės tiesiog niekur neskuba. Lėtas gyvenimo būdas iš pradžių trikdė, bet paskui susitaikėme, kad tai tiesiog jų gyvenimas.

Bendrauja ispanai maloniai, nuolat šypsosi ir draugiškai kviečia ateiti tvarkyti reikalų kitą dieną. Abu su Domu vėliau sutarėme, kad toks požiūris retkarčiais ir praverčia.

Kai kartą per tą laiką grįžome į Vilnių filmuoti, susitikę su bičiuliais jau kitomis akimis pamatėme, kaip jie visur bėga paklaikusiomis akimis, išgyvena dėl kiekvienos smulkmenos. Tada ir supranti, kad nelyginamai lėtesnis gyvenimas saloje jau davė naudos, nes į viską žiūri kur kas ramiau.

Tai ir yra dovana. Tokių dovanų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, gera matyti, kokie mylimi čia vaikai. Mūsų Matilda – tarsi salos karalienė. Visi jai šypsosi, bando paglostyti, saldainiais vaišina... Nežinau, kaip ji jausis, kai grįšime į Lietuvą.

O kaip dukrai sekėsi adaptuotis naujoje vietoje?

Matildai septyneri ir jai labai reikėjo draugų, tad iš pradžių baiminomės, ar nepatirs didelio diskomforto. Pirmąją mokslo metų dieną vedėme dukrą į mokyklą drebančiomis širdimis. Tada buvo karantinas, todėl negalėjome patekti net į teritoriją. Dominykas yra nufotografavęs, kaip visi vaikai eina vieni, o aš dar Matildą laikau už rankos, bijodama paleisti. Ji pati tiek nestresavo. Adaptacija buvo lengva.

Ispanai įpratę ir rankomis rodyti, jei kas neaišku, tad problemų nekilo, o laikui bėgant dukra visai gerai išmoko naują kalbą. Beje, su Dominyku buvome iš anksto sutarę, kad jeigu Matildai bus labai sunku ir ji norės grįžti namo, tai taip ir padarysime. Bet to neprireikė.

Mokytis dukrai sekasi neblogai, turi daug draugų. Visgi yra pasiilgusi ir senelių, ir draugų Lietuvoje. Net sniego pasiilgo.

Ką smagiausio pati išsivešite iš saulėtos salos?

Išsivešiu žinojimą, kad nereikia jaudintis dėl mažmožių. Taip pat – lėtesnio gyvenimo jausmą. Žmonės vis daugiau kalba apie tai, kad turime būti sąmoningesni, tinkamai savimi pasirūpinti kiekvieną dieną, išmokti gyventi dabarties momentu. Visa tai pajusti gyvenant saloje buvo daug lengviau.

Vidinės ramybės ir stiprybės tikriausiai labai prireikė tada, kai su Matilda laukėte iš Ukrainos grįžtančio Dominyko, kuris buvo įstrigęs karštame taške?

Kai prasideda karas, visiems baisu. Dominykas Ukrainoje kūrė filmą. Anksčiau ne kartą ir abu esame važiavę ten filmuoti, tad išleidau vyrą ramia širdimi. Žinojau, kad tas filmas jam svarbus. Be to, karo baisumų tada dar nebuvo.

Gerai pamenu, kai ankstyvą rytą mane pažadino Dominyko skambutis. Jis pranešė, kad prasidėjo dideli neramumai. Tiesa, per miegus gerai ir nesupratau, kas vyksta. Padėjusi telefoną pradėjau ieškoti informacijos ir pamačiau, kas ten dedasi. Kol jis bandė prasiskinti kelią ir išvažiuoti iš Ukrainos, aišku, buvo neramu, tačiau neleidau sau kurti jokių blogų scenarijų.

Kita vertus, tuo metu realiai nesuvokiau, koks pavojus ten tyko. Supratau tik vėliau, kai jau grįžo. Dominyką ta situacija, matyti vaizdai paveikė labai stipriai.

Filmą apie Ukrainą filmavote aštuonerius metus, užmezgėte daug ryšių su ukrainiečiais, tad į dabartinius įvykius tikriausiai sunku nežiūrėti asmeniškai?

Tiesa, į įvykius esame labai įsitraukę. Turime Ukrainoje bičiulių, labai išgyvename dėl visų. Vienas žmogus, kurį Dominykas filmavo, po kelių dienų žuvo. Tai negali neveikti. Prisidedame kuo tik galime.

Kai buvau grįžusi į Lietuvą kelioms dienoms, suspėjau dar nubėgti pasavanoriauti. Jei būtume likę Lietuvoje, būtume priėmę gyventi ukrainiečių šeimą. Nors esame toli, daug bendradarbiaujame su Jono Ohmano fondu „Blue Yellow“, rūpinamės organizaciniais klausimais, kuriame vaizdo siužetus, finansiškai remiame šeimas Ukrainoje.

Visus ten vykstančius baisumus išgyvenu labai jautriai. Net savo studijose rašiau darbą apie psichotrauminį poveikį, kurį jaučia žmonės, nedalyvaujantys kare. Į šią temą dar norėsiu pasigilinti.

O kaip kilo mintis studijuoti psichologiją?

Esu gyvenime daug studijavusi. Nuo vaikystės atrodė, kad mokslai, žinios, universitetai yra be galo šaunu. Tiesa, būdama labai jauna pradėjau dirbti televizijoje. Darbavausi pačiose įvairiausiose laidose, o mokslai man visada buvo atsvara pramogų pasauliui.

Apie psichologiją rimčiau pradėjau galvoti savanoriaudama Vaikų linijoje. Tai buvo be galo nuostabi patirtis. Savanorystė ir pačiam savanoriui suteikia labai daug. Sužinojau daugybę dalykų, kaip bendrauti su vaikais.

Atsimenu, tada sūnus buvo mažesnis, daug ką išbandžiau su juo. Dabar jau jam aštuoniolika. Taigi pamačiusi, kad neblogai sekasi bendrauti su vaikais, kad galiu jiems padėti, į Vilniaus universitetą įstojau mokytis psichologijos. Šiais metais baigiu trečią kursą.

Dabar suprantu, kad neužteks gyvenimo tam, kad viską sužinočiau. Tik viliuosi, kad iki pensijos galėsiu pradėti konsultuoti (šypsosi).

Vis dėlto gerai žinau ir kitiems galiu pasakyti, kad jeigu ko nors tikrai labai norite ir jums atrodo, kad verta tai daryti, tai ir nedvejokite, pildykite svajones. Nesvarbu, ar tai būtų išvykimas į kitą šalį, ar naujos studijos. Įgyvendinti troškimus niekada nėra per vėlu. Taip ir gyvename su Dominyku.

Abu esate TV laidų ir dokumentinių filmų prodiuseriai. Ar lengva dirbti kartu?

Mums puikiai dirbasi poroje. Esame skirtingi – Domas gal meniškenis, kūrybiškesnis, o aš – labiau organizuota, su sava vizija. Tad kuo puikiausiai papildome vienas kitą. Mums be galo įdomu tai, ką darome, todėl apie darbus kalbamės visada.

Aišku, būna situacijų, kai nesutariame, kyla ginčų. Tada vienas turi tarti paskutinį žodį. O paskutinis būna to, kurio projektas. Kartais vienas, o kartais kitas nusileidžiame.

Laisvalaikiu irgi dažnai būname kartu. Banglenčių sportas, slidinėjimas ir kiti aktyvūs užsiėmimai patinka abiem. Gyvendami saloje per tuos mėnesius irgi susikūrėme gražių tradicijų, pavyzdžiui, sekmadienį važiuojame į vietinį turgų apsipirkti. Prisiperkame visokių gėrybių, kvapnių bandelių, o tada ant vandenyno kranto geriame kavą ir užkandžiaujame. Taip pat perėmėme tradiciją vakarais važiuoti į kitą salos pusę palydėti saulės.

Prieš kelis mėnesius minėjote gimtadienį. Ko sau palinkėjote kitiems metams?

Šio gimtadienio proga labiausiai norėjosi dėkoti sau už šiuos metus, kuriuos pasidovanojau. O didžiausi troškimai susiję ne su manimi, bet su Ukraina, kad galiausiai karas baigtųsi ir užkariautojai gautų tai, ko labiausiai nusipelnė. Nieko svarbiau šią akimirką ir nėra.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.