Fuerteventūroje gyvenanti J.Baltrukonytė – apie ypatingą svečią per šventes ir neeilinį Naujųjų palinkėjimą

Kaip 2022-uosius pasitinka saulėtos Fuerteventūros gyventojai, tarp kurių – ir būrys lietuvių, Juga Baltrukonytė pasakojo portalui Žmonės.lt.

Jurga, kaip atrodo šventinis laikotarpis toli nuo gimtųjų namų, saulėtoje Fuerteventūroje?

Mes įsikūrę laukinės salos – taip dažnai vadinama Fuerteventūra – miestelyje Gran Tarajal, kuriame beveik nėra turistų, vien vietiniai, todėl šventinės staigmenos ir dekoracijos sukurtos taip, jog patiktų šeimoms. Ispanai labai vertina jaukią atmosferą namie ar kavinėse, ten susitinka ištisos kartos. Tiesa, dabar dėl koronaviruso tie pasimatymai šiek tiek ribojami, tegali švęsti 10 asmenų.

Centrinėje aikštėje patalpintas Betliejus su besisukančiais malūnais ir kriokliais – apžiūrinėja ir dideli, ir maži, nagrinėja kiekvieną figūrėlę. Mačiau, buvo ir keli lietuviai. Jie garsiai kalbėjosi, jog feisbuke skaitė, kad čia turi būti ir kakojantis žmogus. Be abejo, jis ir yra, kaip kitaip, juk sukurta šimtai figūrėlių, kiekvienai suteikiant svarbą. Kakojantis yra ne mažiau mylimas nei besimeldžiantis, – taip paaiškino vietos kunigas, kai užklausėme.

Mūsų miestelio parke skamba koncertai, jį puošia dideli pripučiami vienaragiai, veikia Kalėdų senelio ir snieguolių rezidencija bei tikra žieminė mugė su megztais šalikais. Nuoširdžiai stebiuosi, kur juos dėti, jei į mugę ateini su šortais ir marškinėliais. Prieš kelerius metus tame palmių apsuptame parke veikė ir čiuožykla, buvo galima išsinuomoti pačiūžas ir čiuožinėti ant ledo. Tiesa, tai buvo ne ledas, o plastikas...

Šiemet miestas pateikė naują staigmeną – ant vandenyno kranto buvo sukonstruotas apžvalgos ratas. Juo suktis nekainuoja – tereikia turėti parduotuvės čekį, žmogui 7 eurai, bet vaikus praleidžia už mažesnę sumą. Apžvalgos ratą, deja, išmontuos po Trijų Karalių šventės, o tada miestelio gatvėse vyks eisenos, beveik karnavalai, tai įspūdingesnis renginys nei Naujųjų šventimas.

O kaip šventinę atmosferą kuriate savo namuose?

Turime seną plastikinę eglutę, kurią kasmet ir puošiame. Mišku kvepiančias tikras eglutes parduoda keliuose augalų turguose, bet tos idėjos atsisakėme – juk visiškai aišku, kad ji bus pasmerkta žūti, jos pasodinti ir užauginti ugnikalnių laukuose tiesiog neįmanoma. Čia nėra nė vienos tikros, gamtoje augančios eglės. Tą turimą plastikinę puošiame saldainiais, meduoliais, žaisliukais.

Ant stalo, garbingiausioje vietoje padedu lėktuvais gabentus trapius žaisliukus iš Lietuvos. Jie mano mamos, kai buvo maža. Leidžiu į juos tik žiūrėti, nes liko vos keturi. Šiemet nusipirkau kelias Spragtuko figūrėles, gal paveikta tos nostalgijos, kai per pusnis su tėvais eidavome į Operos ir baleto teatrą žiūrėti baleto.

Regis, sentimentai jums nėra svetima... O kas gi primena gimtąją Lietuvą? Galbūt šventinis stalas su tradiciniais lietuviškais patiekalais?

Mums nuostabiai pasisekė, kad aplinkui gyvena daug lietuvių ir visi pas mus darome suneštinį balių. Šeimos sąvoka išsiplečia – šeima bent vienam vakarui tampame visi, nublokšti į šitą salą. Patiekalų neskaičiuoju, jų gal dvigubai daugiau nei dvylika, bet esu ta piktoji moteris, kuri vis prašo, kad maisto būtų mažiau. Ir šiemet man pavyko – nebuvo išmestas nė trupinėlis, ir mišrainės nestovėjo šaldytuve penkias dienas. Buvo ir silkių, ir žuvų, kūčiukų, aguonpienio, mišrainių įvairiam skoniui, kažkokių duonelių, salotėlių, visko. Aš buvau atsakinga už grybus, jie tobulai pavyko – pievagrybiai, troškinti sojos ir grietinėlės padaže.

Kuo šios Kalėdos buvo išskirtinės?

Kalėdoms į svečius pasikvietėme Migelį, su juo susipažinome vos atvykę į salą prieš dešimt metų. Kartais jis padėdavo sienas padažyti, kartais – kriauklę atkimšti. Taip pamažu ji tapo nepamainomu, dabar visi miestelyje apsistoję lietuviai turi jo telefoną ir žino frazę: „Miguel, ajuda“ (liet. „Migeli, gelbėk“).

Kaip žmogus apsidžiaugė pakviestas, pasirodo, jis visada šventes praleisdavo vienas. Bet dar graudžiau buvo, kai sužinojome, kad nuo mūsų gautas grąžtų rinkinys buvo pirmoji jo gyvenime Kalėdų dovana. O Migeliui virš 50-imt... Nes kažkaip gyvenime nutiko, kad jo tėvai manė, jog sūnus nevertas jokių dovanų... Tad Migelis buvo išties išskirtinis mūsų svečias su sava istorija.

Taip pat šiemet sulaukėme ir išskirtinės dovanos. Dukterėčia Ieva, Paryžiaus orkestro altistė, atsiuntė bene mieliausią dovaną šventėms – pačios keptą duoną su „P“ raide (skirta Paulai). Tai tą duoną labai taupome, tokia skani!

Kaip planuojate pasitikti 2022-uosius?

Planuojame sutikti taip, kad šuo Pinki neišeitų iš proto, nes mūsų augintinė, kaip ir dauguma, labai jautri fejerverkams. Dieną su lengvu pikniku praleisime gražiame pliaže, o vakare rinksimės prie mūsų medinio stalo, jis turbūt didžiausias visoje saloje.

Metų sandūra yra bučinys praėjusiems ir pasisveikinimas su ateinančiais.

Šį kartą ant stalo karaliaus labai keisti patiekalai, bet numatėme, jog po maudynių ir žygių kalnuose būsime išalkę – tad lauks veganiški ir neveganiški balandėliai, bulvių košė, balta mišrainė (nes viena moteris pareiškė, kad jei nebus baltos mišrainės, ji tučtuojau perkasi bilietus į Lietuvą) ir iš mūsų mielų kaimynų arabų užsakytas saldus stalas. Viena marokietė savo specialioje krosnyje kepa stebuklus.

Artėjant naujiems metams, esate linkusi apgalvoti pastaruosius?

Man linksmiau žiūrėti į priekį. Kiekvieni metai mus praturtina, juk ten būta visko – juoko ir skausmo, o ateinantys dovanoja nepažintas erdves, norą skristi dar toliau. Pirmus žingsnius ir galimybes. Metų sandūra yra bučinys praėjusiems ir pasisveikinimas su ateinančiais.

Sakoma, Nauji metai – nauja pradžia. Ar ši mintis jums rezonuoja?

Kiekvienas rytas ar vakaras yra nauja pradžia. Jei reikėtų laukti metus iki naujos pradžios, nieko nespėtume! Nauji metai mane kažkiek gąsdina, jei noriu suskaičiuoti, ką gero padariau. Kartais tampa baisu, kad tų darbų ne marios. Bet tikriausiai mums reikia nustoti skaičiavus ir gyventi taip, kaip kužda širdis – ir nesvarbu, ar jau metai baigėsi, ar tik viena diena. Kartais viena diena žmogaus gyvenime būna turtingesnė nei kito metai.

Esate iš tų žmonių, kurie naujiems metams išsikelia sau pažadą, užsiveda tikslų ar norų sąrašą?

Mano norai paprasti – mažiau nervintis dėl smulkmenų ir labiau mėgautis Gyvenimu iš didžiosios raidės. O iš didžiosios raidės ne šiaip sau – tai kaip titulas, laipsnis, svarbiausias miestas, kur mūsų namai.

Artėjant 2022-iesiems, ko palinkėtumėte gimtinėje likusiems ir po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams?

Prieš susipykstant nubėgti bent kelis kilometrus, išsimaudyti po šaltu dušu, pažiūrėti į dangų, paskaityti knygą ir daugiau mylėti nei nekęsti.

Fotogalerija: