Ilgametė Lietuvos futbolo rinktinės vartų sergėtoja Greta LUKJANČUKĖ (29) pamažu gesina savo karjeros žvaigždę. Vartininkę, kuriai nuo futbolo nepavyko pabėgti net vestuvių dieną, palikti stipriausią šalyje Šiaulių „Gintros“ komandą ir vis dažniau įsitaisyti žiūrovo kėdėje paskatino motinystės džiaugsmai.
Su futbolu susipažinote ganėtinai vėlai, būdama vienuolikos. Kodėl stojote į vartus?
Treneris Vytautas Tutlys pastebėjo mano ir sesers Linos potencialą – mūsų mama buvo aukšta, o ūgio vartininkėms labai reikia. Man tai iškart patiko – iki šiol stoviu tarp virpstų, o sesei vartininkės pozicija nebuvo miela. Visgi nuo futbolo ji nenutolo: anksčiau žaidė gynyboje, o dabar treniruoja jaunas merginas. Tačiau būdama vartininke galbūt būtų pasiekusi net daugiau nei aš.
Mamos praaugti taip ir nespėjote...
Kai buvau vos trylikos, ji mirė. Didelę mamos gyvenimo dalį užėmė muzika, jos paskatinta mokiausi groti pianinu, bet galiausiai nugalėjo futbolas. Mama dėl to nepyko, nes gimtajame Šventupės miestelyje nebuvo daug veiklos, svarbiausia buvo ką nors veikti. Futbolas labai padėjo ir po netekties – buvau apsupta palaikančios bendruomenės, treneris stengėsi vis labiau įtraukti į šią veiklą, o treniruotės leido atitolti nuo blogų minčių ir nepanirti į depresiją.