Futbolininkas Deividas Šemberas tiki – sėkmę kuriame savo rankomis

Mes jus matome kaip sėkmingą futbolininką ir stilingą vyrą. O jūs save?

Iš tiesų džiaugiuosi tuo, kokį gyvenimą pavyko susikurti iki keturiasdešimties. Džiaugiuosi, kad gyvenu tokioje puikioje šalyje, kad turiu nuostabią šeimą. Jeigu jūs vadinate tai sėkme, tebūnie. Tik galiu pasakyti, kad sėkmė neatsiranda iš niekur – kiekvienas kuriame ją savo rankomis: kaip gyveni, kokias vertybes puoselėji, kokiomis priemonėmis tą sėkmę šauki, taip ji ir atsiliepia.

Ką teko dėl tos sėkmės paaukoti?

Daug. Pirmiausia laiką, kurį galėjau skirti artimiesiems, patogų, ramų gyvenimą gimtojoje šalyje. Tam tikra prasme aš paaukojau savo šeimą. Juk artimi žmonės labiausiai nukenčia, kai siekdamas sportininko karjeros išsikraustai į kitą šalį, kai negali jiems skirti užtektinai dėmesio. Natūralu, kad tavo elgesys formuoja santykius šeimoje. Arba išformuoja juos... Mano atveju išėjo antrasis variantas. Kita vertus, sportininkų skyrybos nėra kas nors labai stulbinančio. 

Pavyzdžiui, 60 procentų Anglijos „Premier“ lygos žaidėjų baigę karjerą arba išsiskiria, arba įgyja žalingų įpročių. Tai – oficiali statistika. Tas pats vyksta ir su NBA žaidėjais. Tokia ta sportininko darbo specifika: neturi pasirinkimo sportuoti daugiau ar mažiau – gali tik visiškai atsiduoti sportui arba pasitraukti iš jo. Tiesa, suvokęs savo klaidas aš jau kitaip dėlioju naują gyvenimo etapą: dabar esu daug geresnis vyras savo žmonai ir būčiau visai kitoks tėvas vaikui.

Jauni krepšininkai svajoja apie Ameriką ir NBA, o kokios buvo jūsų svajonės, kai pasirinkote profesionalaus futbolininko kelią?

Pirmas mano tikslas buvo žaisti Vilniaus „Žalgirio“ komandoje – tuo metu tai buvo geriausia Lietuvos futbolo komanda. Paskui atsirado naujų tikslų. Svajojau apie Anglijos „Premier“ lygą – tai geriausias čempionatas su geriausiais žaidėjais, su geriausiai organizuota futbolo infrastruktūra. Bet keliai mane nuvedė į Rusiją – tada tai buvo tranzitinė šalis beveik visiems Lietuvos sportininkams. 

Laimei, patekau į vieną geriausių Maskvos futbolo komandų, todėl mano karjera kilo, o ne leidosi. Kasmet laimėdavome vertingų trofėjų, aš kaskart jausdavau pasitenkinimą ir norėdavau dar daugiau, nes futbolas man – kaip narkotikas. Tiesa, tai – komandinis sportas, todėl kaskart savo sėkme dalijiesi su klubu: pergales žyminčios taurės stovi klube, o tavo biografijoje visam gyvenimui lieka įrašyti klubo, kuriame žaidei, nuopelnai ir laimėjimai.

Vienus sportininkus tas pergalingas gyvenimas paveikia lyg žvaigždžių liga. Jums pavyko atsispirti didelio miesto pagundoms?

Tai – didelių klubų problema, nes į juos patekę jauni, talentingi žaidėjai uždirba greitai ir daug. Dažniausiai jie dar neturi susiformavusių vertybių ir teisingo požiūrio, ką su tais pinigais daryti, todėl neretai žlunga net pačios puikiausios karjeros, talentingi žaidėjai tampa niekam nebereikalingi. Daug tokių pavyzdžių mačiau... Man turbūt pasisekė, kad namuose nuo vaikystės buvo diegiamos tikros vertybės, kad visada galėjau pasitarti su tėvais. 

Mano mama yra medikė, tėtis – inžinierius, vėliau jis pasuko į drabužių verslą. Mūsų šeimoje nebuvo nei smurto, nei žalingų įpročių, mes su sese buvome aprūpinti viskuo, kas reikalingiausia. Aš labai anksti tapau savarankiškas – šešiolikos mano atlyginimas jau buvo gal 500 ar 600 litų. Galėdavau ir su draugais kavinėje pasėdėti, ir kokį išsvajotą daiktą nusipirkti. Todėl pinigai man nesusuko galvos.

Sportininko bėda, kad gyvenimo vidury tenka rasti naują kelią. Jums tas apsisprendimo laikas buvo sunkus?

Atvirkščiai: buvo labai gera suvokti, kad atėjo rytas, kai man nebereikia skubėti į treniruotę. Krūviai, kuriuos turi pakelti profesionalus sportininkas, yra milžiniški, todėl kasryt tau skauda visą kūną... Kol esi jaunas, to nejauti, bet kai sporte perkopi gana garbų amžių – trisdešimtmetį, kūnas ima siųsti signalus. Man pavyko išvengti didelių traumų, gal todėl ir karjera gan ilgai tęsėsi. Bet pastaruosius šešerius ar septynerius metus aš kasryt keldavausi su skausmu. 

Todėl pradėti dieną be skausmo – jausmas nuostabus! Žinoma, sportininkui didžiulis iššūkis pripažinti, kad jis jau nebegali siekti aukštumų ir nuo šiol karjera leisis tik žemyn. Jei susikuri tam tikrą finansinį bagažą, tuomet karjerą baigi daug ramesnis dėl savo ateities. Jei ne, tada tą pabaigą bandai nukelti vis toliau ir toliau, o tavo kūnas ir psichologinė būsena vis labiau rėkia, kad esi nepajėgus tęsti sportininko karjeros. 

Pavyzdžiui, sulaukiau pasiūlymo dar metams pratęsti sutartį su Vilniaus „Žalgiriu“. Tačiau atvirai pasakiau vadovams: fiziškai galbūt dar ir galėčiau žaisti, bet psichologiškai jaučiu, jog jau nebeturiu motyvacijos tai daryti. Juk grįžęs į Lietuvą per dvejus metus su šita komanda laimėjau viską, ką galėjome. Sportuoti vien tam, kad dar metus gautum stabilų atlyginimą? Ne, turi turėti tikslą, jei nori toliau sėkmingai žaisti. Tam tikrą saugumo pojūtį jau buvau susikūręs, todėl man karjeros pabaiga atėjo gana lengvai ir be ašarų.

Taip, atrasti save iš naujo nėra paprasta. Prisipažinsiu: iki šiol ieškau savęs... Būtent dėl to dabar studijuoju sporto vadybą ir administracinį organizacijų valdymą. Tai yra Europos tarptautinės futbolo asociacijos „Master Master International Player“ programa, sukurta buvusiems žaidėjams. Kasmet iš viso pasaulio priimami tik 25 karjerą baigę žaidėjai. Jau daugiau nei metus kremtu šiuos mokslus. Kai baigęs futbolininko karjerą buvau išrinktas A lygos klubų asociacijos prezidentu, pajutau, kad man trūksta tam tikrų įgūdžių, žinių, gal net pasitikėjimo šioje srityje. Spontaniškų sprendimų, ko reikėdavo futbolo aikštelėje, čia nebegali būti – čia reikia dialogų, analizės ir apgalvotų žingsnių.

Apgalvotų sprendimų reikia ir versle, į kurį dažnai pasuka karjerą baigę sportininkai. Sėkmė jus lydi ir čia?

Neslėpsiu, ir aš esu nudegęs: dar gyvendamas Maskvoje investavau į verslą, susijusį su maisto tiekimu. Bet tai buvo neapdairi investicija, todėl nukentėjau ir finansiškai, ir morališkai. Bet gauni gerą pamoką ir kitą kartą elgiesi atidžiau. Sportininkui labai svarbu šalia turėti patikimų žmonių, kurie nukreiptų į tinkamus verslus. Dažniausiai sportininkai investuojama į nekilnojamąjį turtą, nes tai atrodo paprasčiausia. 

Bet kai baigi karjerą ir atsiranda daugiau laiko pasidomėti savo investicijomis, pamatai, kad kartais nekilnojamojo turto išlaikymo kaštai atneša labiau nuostolį nei pelną. Tada priimi reikalingus sprendimus. Investavau į vieno baldus gaminančio fabriko Lietuvoje akcijas ir esu labai patenkintas sprendimu. Kai pagalvoju, man dabar daug ir nereikia: buvo laikas, kai ir privačiais lėktuvais paskraidėme, ir jachtomis pasiplaukiojome, viską, apie ką svajojau, per savo sportinę karjerą turėjau. O dabar visi tie berniukiški žaisliukai man nekelia didelių emocijų. Kai supranti, kas yra tikrosios vertybės, tada daiktai tampa visiškai nesvarbūs. Žmogui iš esmės reikia tik patogios aplinkos ir darbo, kuris džiugintų.

Visgi jūs niekada nebuvote tas sportininkas, kurio iš treningo ir sportbačių neištrauksi. Ar finansinė laisvė turi įtakos stiliaus pojūčiui?

Mano įsitikinimu, sportiniai drabužiai skirti vilkėti tik aikštėje – žaidžiant futbolą, tenisą ar krepšinį. Ir niekur kitur. Gyvenime man labiau patinka klasikinis drabužių stilius, nes siejasi su tvarkingumu. Svarbiausia, kad būtų patogu ir tvarkinga. Pirmą klasikinį kostiumą įsigijau gana anksti – juk reikėdavo ne tik sportuoti, bet ir dalyvauti priėmimuose, oficialiuose renginiuose. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas vyras privalo turėti gerą, kokybišką kostiumą. Tai – tarsi tavo sėkminga vizitinė kortelė.