„Treneris atvyko į darželį ir paklausė, kas norėtų lankyti futbolą. Rankas pakėlė beveik visi. Aš kiek abejojau. Į pirmą treniruotę nuėjau tik po kelių dienų, – prisimena Lietuvos futbolo rinktinės bei Italijos „Torino“ ekipos saugas Gvidas GINEITIS (20). – Bet man patiko. Treniruotes lankiau kiekvieną dieną, prasidėjo turnyrai. Man gerai sekėsi, sparčiai tobulėjau. Puikiai tai supratau, todėl nusprendžiau, kad gyvenime daugiau nieko nereikės – tik futbolo kamuolio.“
Gvidai, atrodo, futbolas buvo labai sėkmingas pasirinkimas: pirmasis būrelis, kuriame užsilikai ir nesiblaškei?
Tarsi sėkmingas smiginio metimas – tiesiai į šimtuką (juokiasi). Man tiesiog patikdavo spardyti kamuolį. Nuo aštuntos valandos ryto iki vakaro būdavau lauke su kamuoliu. Sulaukęs aštuonerių jau spardžiau stipriai. Ir vyresni iš aikštės neišvydavo. Juk žinome, kaip būna: atlekia vyresni į aikštę ir visus mažiukus išveja. Man taip nenutikdavo.
Ar gali paprastai paaiškinti, kaip futbolininkai atranda savo pozicijas aikštėje? Juk vaikystėje tenka visose palakstyti.
Aš mėgau būti su kamuoliu, norėjau, kad kuo dažniau jis būtų prie kojos: patiko varytis, mušti įvarčius. Treneriai tai matė, todėl nusprendė, kad būsiu aikštės viduryje arba kiek arčiau vartų. Visada mušdavau įvarčius, nors ir nebūdavau tikras puolėjas. Bet esu ir vartuose stovėjęs... Gal tris kartus, kai reikėjo traukti pendelius.