Futuristė, verslo vizionierė Gabija Skučaitė: moteris, gyvenanti idėjų pasaulyje

Gabija, nuo mažens ieškojote gyvenimo prasmės. Sakykite, kas Jums ji yra šiandien?

Atrodo, lyg nuo vaikystės buvau prasmės ieškotoja įvairiuose dalykuose. Ilgainiui, judėdama gyvenimo trajektorija, kitaip pradedi vertinti ir pačios būties esmę. Kai suvoki, kad tavo gyvenimas, iš vienos pusės, yra tam tikras įrankis kurti tai, kas turėtų didesnę ir ilgalaikę prasmę ne tik tau, bet ir visumai, tada mažiau susireikšmini savo gyvenime ir kartu supranti, koks jis yra reikšmingas, nes tik gyvendamas ir kurdamas gali daryti tai, kas turi išliekamąją vertę. Juk gyvenimas yra tiesiog skirtas įprasminti kažką aukštesnio per materiją, kūną, veiklą, žingsnį, žodį, patyrimus. Žmoguje tarsi susilieja ir begalybė, ir laikinumas. Viskas atrodo laikina, bet kai kiekvienos dienos žingsnyje suvoki, kad visa tai kažkur išlieka, tuomet tai įgauna prasmę. Man asmeniškai prasmė atsiskleidžia kuriant naujus dalykus, projektus, įgyvendinant idėjas, nes tikiu, kad jie išliks ir darys daug didesnį pokytį, negu aš jį galėčiau pajausti asmeniškai.

Kaskart keliate sau vis didesnius iššūkius, generuojate naujus projektus. Kokie iššūkiai Jūsų laukia artimiausiu metu? 

Man viso gyvenimo ir kartu artimiausios ateities iššūkis – kaip padaryti visa tai, ką noriu padaryti. Kita vertus, galėčiau sakyti, kad paverčiu iššūkius kūrybiniais impulsais, skatinančiais mane ieškoti sprendimų, pasitelkti pagalbą, suburti komandas, galinčias ir norinčias kurti kartu su manimi. Šiuo metu turiu labai daug svarbių ir skirtingų projektų, tad iššūkis yra juos suderinti, subalansuoti jėgas ir energiją tikslams pasiekti. 

Daugelis žavisi Jūsų verslumu, drąsa, iniciatyvumu ir gebėjimu įgyvendinti visus sumanymus. Kaip manote, tokios būdo savybės įgimtos ar išugdomos?

Negalėčiau atsakyti vienpusiškai, nes asmeninės savybės yra tiek ugdomos, tiek ir paveldimos. Jeigu ko nors daugiau žmogui duota, įgimta, mažiau reikia tai ugdyti ir atvirkščiai. Individualus savybių rinkinys yra įgimtas, tačiau jį galima koreguoti kaupiant patirtį, mokantis, būnant tinkamoje aplinkoje. Aplinka taip pat keičia žmones ir tai akivaizdžiai rodo mūsų studentų pavyzdžiai. Mes, kaip institucija, stengiamės skatinti jų drąsą, smalsumą, norą kurti ir tobulėti, nes tai be galo svarbu šiuolaikiniam žmogui. Vertybių ar asmeninių savybių negalima išugdyti žodžiais, moralais, citatomis ar įrašais instagrame, tokios savybės gali būti išugdomos tik pasitelkus pavyzdžius, patyrimus ir tinkamos aplinkos sukūrimą. Aišku, žmogus turi norėti keistis, atsiverti naujoms galimybėms. Tik tada įvyksta asmeninė transformacija. 

Socialinių mokslų kolegija gyvuoja jau 25 metus. Aukštasis mokslas per tuos metus patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių. Kaip SMK išgyveno šį laikotarpį ir kokių transformacijų patyrė?

Kolegiją mes pradėjome kurti prieš daugiau nei 25 metus Klaipėdoje, kai laikmetis buvo tikrai visiškai kitoks nei dabar. Lietuva buvo atkūrusi nepriklausomybę, prasidėję ankstyvieji rinkos ekonomikos metai, tad žmonių akys degė smalsumu ir noru mokytis. Tuomet dar nebuvo elektroninių informacijos šaltinių, todėl žinių poreikis buvo kitoks nei šiandieniniam žmogui, gyvenančiam informacijos pertekliaus amžiuje ir jau nebežinančiam, kaip susivokti toje informacijos gausoje. Taigi vienas pagrindinių pokyčių, kuris įvyko per tuos 25 metus, buvo informacinis šuolis, žinių gausos protrūkis, kuris iš tikrųjų pakeitė visų mūsų gyvenimą – tiek kaip asmenybių, tiek kaip institucijos. Šios kaitos fone švietimas turėjo keistis ir, natūralu, ateityje keisis dar labiau. Dabar mokymasis nėra tik žinių įgijimas arba informacijos perdavimas. Tai tampa patirtine veikla, mokymusi iš praktikos, siekiant ne sužinoti teorines žinias, bet įgyti išminties ir mokėti taikyti žinias praktiškai. Informacinis šuolis nulėmė informacijos išteklių gausą ir poreikį mokytis kitaip. Tai suvokdami mes kuriame naują patirtinio mokymosi metodiką, kuri iš esmės keičia požiūrį į mokymosi procesą ir mokymo metodus.

Jūs visą laiką esate ne tik SMK kolektyvo, bet ir studentų apsuptyje, nes dirbate ir bendrus projektus kuriate su jaunais žmonėmis. Įdomu, kaip per tuos metus keitėsi žmonės?

Iš tiesų, kitas didelis pasikeitimas per šiuos 25 metus yra mūsų sociumo evoliucija. Jauni žmonės, kurie ateina į SMK dabar, yra kiek kitokie. Ir tai nulemta didesnio masto pokyčių, kurie vyko visuomenėje. Dabartinė jaunimo karta, gyvenanti informacijos pertekliaus eroje, patiria tam tikrą išsiblaškymo pavojų, todėl sunkiai randa šioje informacijos gausoje tikrąją tiesą ir prasmę. Tai kartais nulemia didesnį jų nusivylimą tuo, kas juos supa. Skirtingai nuo ankstesnių kartų, kurios patyrė tam tikrų apribojimų, visada vertino atsirandančią kad ir minimalią gausą. Gyvenant informacijos pertekliuje, jaunimui darosi sunkiau suprasti mokymosi naudą ir prasmę. Todėl čia reikalingas kokybinis šuolis ir suvokimo, kokią prasmę suteiks mokymasis, pokytis. Būtent tokio vertybinio šuolio mums labiausiai ir trūksta žmonių pasaulėžiūroje. Anksčiau žmonės buvo įpratę, kad mokymasis suteikia žinių, tačiau dabar jaučia, kad tos žinios savaime nebesukuria didelės vertės, todėl, norint suvokti, kad mokymasis gali sukurti kitokią vertę, reikia požiūrio šuolio ne tik pačiai edukacinei sistemai, bet ir jos dalyviams.

Nuo pat SMK įsikūrimo siekėte, kad ši institucija būtų edukacinių inovacijų lyderė ir kurtų laikmečio poreikius atitinkančius mokymo sprendimus. Kokios naujovės ir pokyčiai bus įgyvendinami artimiausiu metu?

Mes visada stengėmės būti ir buvome naujovių kūrėjai. Naujo produkto, naujovės kūrimo procesas yra labiausiai vedantis į priekį tiek mane asmeniškai, tiek mus kaip instituciją. Idėjų generavimas ir siekis jas paversti realybe yra svarbi tiek mano, tiek SMK tapatybės dalis. Viena įdomiausių ir prasmingiausių veiklos krypčių man yra modernios, šiuolaikinės, pažangios technologiškai infrastruktūros kūrimas, nes visgi besimokydamas žmogus patenka į tam tikrą aplinką. Mes esame ta institucija, kuri investuoja į infrastruktūrą tam, kad žmogus, patekęs pas mus, galėtų patirti gerus pojūčius, modernumo pulsą ir tai jį įkvėptų, paskatintų kurti. Vieni iš prioritetinių projektų, kuriuos plėtojame šiuo metu, yra būtent infrastruktūriniai. Kauno mieste vystome naują SMK mokslo ir studijų komplekso statybos projektą. Pastatas jau po metų iškils Aleksote. Taip pat ten esame numatę sukurti skaitmeninių inovacijų centrą „Smart Society“ („Išmanioji visuomenė“), nukreiptą į paslaugų teikimą verslui, padedantį įmonėms kurti socialines, kultūrines, ekologines inovacijas. Taip pat šiame centre esame numatę įrengti įvairių laboratorijų: medijų, edukacinių technologijų, tvaraus verslo. Jose įmonėms bus teikiamos įvairios paslaugos, sykiu pati erdvė tarnaus kaip atviras bendros kūrybos, intelektinio potencialo, kolektyvizmo centras, kviečiantis burtis, naudotis modernia infrastruktūra, kurti inovacijas, ieškoti pažangių sprendimų.

Klaipėdoje taip pat esate suplanavusi unikalų projektą, tiesa? 

Miestas, kuriam jaučiu didžiausią nostalgiją ir meilę, – tai uostamiestis. Klaipėdoje mes sukūrėme kolegiją ir čia numatome vystyti patį didžiausią mūsų projektą – Holistinį žmogaus tobulėjimo centrą, kuriame susijungs tiek ideologinė, tiek infrastruktūrinė, tiek edukacinė dermės. Mes kuriame futuristinį žmonių, aplinkos ir technologijų sąveikos modelį, kuris pakeistų būdus ir aplinką, kurioje mes bendraujame, dirbame, mokomės, kuriame, gyvename. Šis centras bus paremtas holizmo principais, naujomis technologijomis ir bus išskirtinio lygmens pavyzdys, kaip turime atliepti besivystančios visuomenės bruožus ir visa tai įprasminti erdvinėse struktūrose, kuriose susilieja žmogus, gamta, aplinka ir technologijos.

Ne kartą sakėte, kad aplinka, kurioje auga ir gyvena žmogus, formuoja asmenybę. Ką patartumėte tiems, kurie norėtų iš esmės pakeisti savo gyvenimą? Ką jie turėtų daryti?

Šiais laikais patarimų pilni viską išmanančių gyvenimo ekspertų, kurie visada pamokys, kaip gyventi geriau, socialiniai tinklai, tad nelabai noriu užsiimti patarimų dalijimu. Kiekvienas turi savo gyvenimo liniją, formuoja asmeninius patyrimus – turi pats spręsti ir rinktis. Vargu, ar egzistuoja universali, visiems tinkama sėkmės formulė. Kartais tiesiog reikia imtis paprastų dalykų, pasirinkti, kuo tu nori būti ir kokie žmonės tave turėtų supti. Aplinką reikia išsifiltruoti suvokiant, kad ji mus veikia įvairiapusiškai: tiek teigiamai, tiek neigiamai. Lygiai tokią pačią įtaką ir mes jai darome. Taip pat svarbu suprasti, kad ir pats gali susikurti aplinką pagal savo įsitikinimus, vertybes. Prie tavęs priartės tai, kas ir turi būti, o vidinis tvirtumas, drąsa, žinojimas, ko tu nori ir ko nenori, leis atsiriboti nuo išorinių pagundų ir laiko vagių. Dabar mes gyvename laiko vagysčių eroje ir tik suvokdami, ko mums iš tiesų reikia, galime būti atsparūs. Dar O. Wilde’as sakė, kad „aš galiu atsispirti bet kam, išskyrus pagundą“. Šiuo metu pagundos nėra vien gaivališkos, tai gali būti tie patys socialiniai tinklai ir kiti laiko vagys. Tik tas žmogus, kuris turi atsparumą ir vidinį suvokimą, kas jam yra prasmė ir vertė, gali toms pagundoms atsispirti.

Iki karantino pradžios daug keliaudavote, mokėtės prestižiniame Silicio slėnyje, verslo paslapčių sėmėtės iš geriausių užsienio lektorių, verslininkų. Sakykite, kaip tos žinios pakeitė Jūsų mąstymą, gyvenimą? 

Man mokymasis ir domėjimasis naujovėmis yra nuolatinis procesas. Negaliu teigti, kad nuvažiavusi į kokią nors konferenciją, Silicio slėnį, tiesiog namie naršydama internete ar vaikščiodama miške ką nors konkretaus atradau. Man bet kuri aplinka yra mokymosi. Nebūtina susieti, kad tam tikras apsilankymas kardinaliai ką nors pakeitė, nes pažinimas – nuolatinis procesas. Viena, kas kinta, – tai domėjimosi laukas: atsiranda naujų sričių. Aš gyvenu idėjų ir naujovių pasaulyje, tai man ir yra gyvenimo variklis. Įdomiausia, kai galiu kurti naujas idėjas, vizijas ir kalbėtis apie tai. Kelionės po užsienį praplečia pasaulio matymą, nes jei gyventum tik vienoje aplinkoje, nekeliautum ir nieko nematytum, neturėtum ir platesnio pasaulio suvokimo: kai viską pamatai realiai, perleidi per save ir savo patirtį, sykiu pajunti tą aplinką, jos kodus, simbolius, žmones, energiją. Didžiausią išliekamąją vertę turintys dalykai iš kelionių yra patyrimai, ryšiai, aplinka. 

Kinas, muzika, knygos visuomet buvo Jūsų potyrių lauke. Minėjote, jog artimiausiu metu planuojate kurti filmą. Apie ką jis bus?

Visų pirma, knygos ir literatūra man visuomet buvo tam tikras gyvenimo laukas, ypač vaikystėje, paauglystėje. Knygos sukurdavo alternatyvų svajonių pasaulį. Dabar kiek mažiau skaitau, nes daugiau laiko skiriu geram kinui, kuris pasidarė taip lengvai prieinamas įvairiais kanalais. Anksčiau, kai keliaudavau su mama, mes į kelionę pasiimdavome 10 knygų ir visas jas perskaitydavome. Dabar kur nors vykdama pasiimu tik vieną dvi knygas. Kartais sau dėl to priekaištauju, tačiau, iš vienos pusės, knygų perskaityta tikrai nemažai ir vis sunkiau atsirinkti vertas dėmesio. Iš kitos pusės, literatūrinis pasiūlos laukas kiek devalvavosi. Nebe taip lengva toje gausoje rasti gerą literatūrą, kurią norėtųsi skaityti ir kuri nebūtų parašyta per tris mėnesius.

Neseniai perskaičiau labai gerą M. Ivaškevičiaus komentarą, kad šiais laikais visi rašo taip lengvai, tik rašytojai – taip sunkiai. Tai, matyt, atspindi krizę literatūroje, kad geri rašytojai parašo vis mažiau, o prastesni užtvindo knygynus tekstais, tarp kurių išrankesniam skaitytojui sunku aptikti ką nors vertingo. Meilė literatūrai ir knygoms (o tai reiškia – istorijoms) mane jau kuris laikas veda prie noro pačiai rašyti. Vienas iš mano tikslų yra išleisti knygą. Tačiau šio tikslo link artėju dar labai pamažu. Greitesnis ir daug realesnis projektas – kino filmas. Jį norėčiau sukurti artimiausiu metu. Kinas ir jo industrija yra mano mylima kultūros kūrybos sritis. Kurį laiką gyvenau kino kūrybos sostinėje Los Andžele. Mačiau kino kūrybos aplinką iš arti, o kai grįžau į Lietuvą, su kolegomis nusprendėme sukurti ir kino filmą. Kartu su kolega Raimundu Paškevičiumi, kuris SMK vadovauja Kūrybos ir pramogų industrijų studijų programai, šiuo metu dirbame prie vaidybinio-dokumentinio, istoriniais ir biografiniais faktais paremto kino filmo. Esame scenarijaus kūrimo etape.

Šis filmas turėtų aprėpti kelias kartas, kelis istorinius etapus. Pagrindinė filmo mintis bus apie tai, kaip žmonės, tų dienų herojai, lyderiai ar tiesiog drąsios asmenybės, ėmėsi individualios atsakomybės ir įsipareigojimo kurti nepriklausomą šalį – Lietuvą. Čia noriu įpinti šiek tiek giminės istorijos, pirmojo Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazio Skučo gyvenimą ir tragišką likimą, kuris iki šiol nėra plačiai atskleistas istoriniuose šaltiniuose. Šiuo metu daugiau apie tai negaliu papasakoti, nes esame kūrybos ir ieškojimų procese. Man pačiai tai irgi yra procesas, gimstantis ne tik iš išorinių impulsų, bet ir gilinantis į praeitį, savo šaknis, šalies, giminės istoriją. Tikiu, kad šis filmas galėtų padėti ir jaunajai kartai suvokti, kaip turime branginti tai, kas buvo praeityje, savo šaknis, aplinką, kurioje esame, savo prosenelius, tėvus, mokytojus, mokyklas, visa tai, kur mes buvome įkėlę koją ir prie ko prisilietę. Visa tai mumyse kažkur yra ir, jei išlieka kaip dalelė taurios istorinės išminties, kurią kiekvienas žmogus savyje kaupia, – sukuria progresyvią, pažangią ateitį, kokios mes visi norime.

Svajojate apie laisvą ir kūrybišką naujo tipo visuomenės sistemą. Kokias matote ateities kartas?

Nesu linkusi prognozuoti, kaip kas nors bus, nes, iš vienos pusės, bus, kaip turėtų būti, iš kitos pusės – mes visi tą ateitį sukursime. Tam tikri pamatiniai žmogaus, kaip asmenybės, ar visuomenės, kaip socialinio konstrukto, bruožai visuomet išlieka. Tam tikri gyvenimo motyvai atsikartoja žmonėse nepriklausomai nuo to, kaip kinta aplinka, technologijos ar gyvenimas. Antra vertus, visa aplinka ir kontekstas labai keičiasi ir mes gyvename jau kitaip: galime daugiau laiko skirti tobulėjimui. Per savo asmeninę prizmę aš matau ateities žmogų kaip labiau kuriantį, daugiau laiko skiriantį tobulėjimui, savišvietai.

Žmonės norės ne tik daugiau mokytis mokyklose, universitetuose ir kolegijose, bet ir apskritai mokytis visą gyvenimą. Manau, ateityje dar labiau sustiprės poreikis prasmingai sąveikai su žmonėmis, ypač tais, kurių sąveika sukuria prasmingą vertę. Labai svarbus šuolis įvyks bendravimo, kuris bus paveiktas technologijų ir virtualaus mobilumo, srityje. Ankstesnė visuomenė, kuri buvo fizinio kontakto lauke, įsprausta į labai mažą žmonių būrį, rėmėsi tik ta aplinka, kurioje gimė, augo, ir tik tais žmonėmis, kurie supo. Dabar matome, kad žmogus tampa atvira būtybe, kuri per technologijas galės sąveikauti su tais, kurie jam geriausiai padės augti ir tobulėti. Tas buvimas tiksliniame spiečiuje, su savo aplinkos žmonėmis, duos didžiulį poveikį žmonių tobulėjimui.