Neslėpsiu, žinia, kad susilaukėte kūdikio, daug ką nustebino. Pamenu, kai prieš kelerius metus kalbėjomės apie judviejų pažintį ir santuoką, mintis apie vaikus tada skambėjo labai atsargiai... Kaip dabar jaučiatės?
Arūnas: Mes planavome. Labai norėjome ir planavome. Visgi vaikas suteikia visai kitokią prasmę gyvenimui.
Gabija: Sūnaus gimimas turbūt yra sunkiausia ir prasmingiausia, ką mums teko gyvenime patirti. Ir iki šiol tarsi balansuojame tarp dviejų kraštutinumų. Pamenu, per pandemiją buvo be galo sunku: teko vadovauti skyriui, kuriame buvo ir koronavirusu sergančių pacientų, dirbau po šešiolika valandų per parą. Dar – bendra įtampa ir atsakomybė už darbuotojus, kad tik nesusirgtų... O visi krito – po kelis per dieną... Ir dabar jaučiuosi panašiai: vaikui verkiant – chaosas ir nežinomybė, tačiau kai jis atsibunda ir nusišypso, tokia laimė užplūsta...
Arūnas: Kol kas kasdien važiuojame tikrais amerikietiškais kalneliais! Stengiuosi prisitaikyti ir suvokti, kad ne aš čia vadovauju paradui. Vincentas Sakalauskas dabar yra mūsų šeimos direktorius. Be to, pasisamdė griežtą sekretorę, kuri elgiasi kaip chirurgas reanimacijoje: „Paduok tą. Duok aną. Ne, ne šitą... Laikyk. Padėk.“ O aš einu ir nežinau, ką paduot, ką laikyt, kur padėt... Aš dar savame kosmose skraidau. Pabudus vidury nakties kelias minutes reikia susivokti, kur esi, – tik kūdikio verksmas grąžina į realybę.