Gabija Ryškuvienė: „Meilė ir seksas manęs negąsdina“
Reikia pamatyti, kaip ji daro TAI! Sutrikusi jauna moteris, mėginanti išgelbėti savo santuoką... Graudu, bet... juokinga iki ašarų! „Ir man per premjerą jos liejosi!“ – neslepia naujos lietuviškos komedijos „Valentinas vienas“ aktorė ir labai drąsi moteris Gabija Ryškuvienė (40).
Gabija, ar su draugėmis jau spėjai aptarti savo vaidmenį? Ar jūs apskritai kalbatės apie seksą?
Nesikalbam. Na, nebent juokais... Ir ką pasakoti? Vakar vakare mes?.. Mano misija šiame filme buvo – ne kad draugės apie seksą kalbėtųsi, o kad vyras ir žmona nebijotų to aptarti. Juk ne su draugėmis mylimės, o su savo vyru.
Iš tiesų, žmonės apie seksą mažai kalbasi…
Aš tokią išvadą pasidariau: mes tik dvidešimt metų gyvename šalyje, kurioje yra seksas. Taigi, sovietmetis suformavo mūsų pasaulėžiūrą. Be to, esame Šiaurės šalis, daugybę mėnesių vaikštome apsimovę kelnėmis, pėdkelnėmis, apsivilkę kailiniais, su kepurėmis ir pirštinėmis, apsisukę šalikais. Ir kas tada gali pamatyti mūsų kūną?! Sekso tema mums – intymi. „Gal aš tikrai koks nenormalus? Gal visos šeimos TAI daro kasdien, o mes – ne?“ Esu tikra, daugybėje šeimų apie tokius dalykus vyrai ir moterys galvoja atskirai. Mano partneris filme sako: „Gal aš kažką netaip darau lovoje, gal kažko nemoku, gal tavęs netraukiu?“ Ir ką jam atsako mano herojė? „O aš maniau, kad tai aš tavęs netraukiu!“ Jei nors vienas vyras su savo žmona po šio filmo susės ir atvirai pasikalbės, būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje.
Gabija, kaip reagavai, kai filmo „Valentinas vienas“ prodiuseris ir režisierius tau pasiūlė vaidmenį?
Donatas Ulvydas trumpai ir riebiai nupasakojo novelę, kad išsigąsčiau...
Vaidinti epizodą lovoje? Judu su Giedriumi iš jos juk beveik neišlipate… Nebuvo baimės, kad nepavyks ir seksas, ir meilė?
Meilė, seksas manęs negąsdina. Juk tai jie veda gyvenimą į priekį. Mane labiau gąsdina melas scenarijuje, tai, kas netikra, neišgyventa.
Ar režisierius paminėjo, kad tau teks užsidėti tokį specialų diržą?
O gal galėtume palikti intrigą? Vadinkime tai TAI. Turiu pasakyti, kad TAI mane šiek tiek sutrikdė. Norėjau sužinoti, kam reikia tokio scenarijaus posūkio ir kur jis veda. Sužinojau. Dar kai pasakė, kad novelę režisuos Simonas Aškelavičius, o vaidinsiu su Giedriumi Savicku, pasidarė visiškai ramu. Mes su humoru pasižiūrėjome į rimtus, netgi skaudžius dalykus, nusprendėme pasijuokti iš savęs, na, gal kiek ir perlenkdami lazdą...
Būna nesimylėjimo dienų, kažkas laikinai nesiklosto, bet žmonės juk nori būti kartu, myli vienas kitą. Ką tuomet daryti? Kaip elgtis? Kaip gelbėti santuoką? Kai radome savo temą, kino aikštelėje viskas tapo paprasta ir lengva. Labai daug juokėmės. Kartais atsitikdavo taip, kad svarbiausiu iššūkiu tapdavo susitvardymas.
Kai beveik visos scenos, kuriose vaidini, vyksta lovoje, partneris, matyt, tampa ypač svarbu…
Gulėti vienoje lovoje susiglaudus kartais yra ne didesnis intymumas, nei sėdėti dviese su drabužiais ir pasakoti skausmingą istoriją. Ji irgi reikalauja visiško atvirumo. Nei kine, nei teatre nebūna situacijos, kad partneris nebūtų svarbu. Džiaugiuosi, kad teko vaidinti su Giedriumi, vienas šalia kito jautėmės labai jaukiai.
Tiesą sakant, filme rimtų meilės scenų nė nevaidinote, žiūrovai netgi neturėjo progą pažvelgti į nuogas tavo krūtis…
Nė į vienos iš mūsų, filmo aktorių... Labai jau mes saugomos buvome (juokiasi).
Na, paaiškink, prašau: bet kuriai moteriai nebūtų labai smagu tarp kojų jausti svetimą vyrą, o dar – kolegą. Gal aktorės jaučiasi kaip nors kitaip?
Visi mes – žmonės! Giedrius į šitą klausimą ką nors šmaikščiai atsakytų (juokiasi)! Žinoma, nejaukumo yra – kiekvienas filmavimas, kiekvienas vaidmuo turi savų iššūkių. Stengiesi su jais susitvarkyti, galvoji apie temą, istoriją, kurią pasakoji, suvoki, visa tai yra tik priemonės, kad pasakojimas taptų tikras, gyvas, realus.
Per filmavimus abu su Giedriumi jautėme visišką komfortą, galėjome susitelkti į darbą. O kai taip yra, lieka tik smagi kūryba.
Ar tau svarbu, kaip atrodai ekrane?
Aišku, svarbu! Esu sveiko proto moteris (juokiasi)!
+5Manai, realiame gyvenime esama tokių porų, kokią judu su Giedriumi vaidinote filme?
Tokių, kurios santykius mėgina taisyti visais įmanomais būdais? Net ir tokiu, kaip mes darėme?! Na, tas būdas iš filmo – žiauriai ekstremalus. Tačiau gyvenime esama visko. Aš sakau, svarbiausia, kad žmonės mylėtų vienas kitą. Kad net ir tada, kai ištinka nesimylėjimo dienos ar nekalbadieniai, ieškotų kelių vienas į kitą. Po filmo premjeros prie manęs priėjo viena moteris: „Kai jūs pasakėte, kad kažką sugalvojote, aš pamaniau, na, ji gal nueis į virtuvę ir atneš braškių, bet tik ne TAI!..“ Jei padeda braškės, tegu būna braškės. Svarbiausia, kad poros savo gyvenime imtųsi bet kokių kūrybinių priemonių.
Žinia, žiūrovai aktorius dažnai tapatina su filmo herojais. Dabar kai kas gali pamanyti, kad tavo komodos stalčiai pilni kokių nors keistų žaisliukų...
Tegu kas ką nori, tą galvoja, nesuku sau dėl to galvos. Kiekvienas iš mūsų juk turi savo nuomonę. Apie viską.
Kažkur prasitarei, kad bijai dukters Elenos reakcijos...
Aš neprasitariau, už mane prasitarė... Nenoriu kalbėti apie tai, kas liečia kitus žmones.
Koks tau pasirodė filmas? Rezultatas buvo geresnis, nei tikėjaisi, toks, kokio tikėjaisi, o gal viskas atrodė gerokai prasčiau?
Kai filmavome, labai daug juokėmės. Ir galvojome: čia tik mums juokinga ar kitiems bus irgi? Per premjerą laukėme, kaip žiūrovai reaguos. Buvo žiauriai smagu girdėti juoką aplinkui.
Prisipažink, ar galėtum pasiduoti romantiškam vieno vakaro nuotykiui?
Nesu to dariusi, bet tikrai nenoriu sakyti – niekada. Kiekvienas turime savo kelią, savo potyrių. Gal tam, kad suprasčiau save, man ir reikės to vieno vakaro nuotykio. Nesu prieš nieką nusiteikusi. Vienintelis tikras dalykas – klausyti, ką sako širdis. Juk ji neklysta, nes joje – visa mūsų gyvenimo patirtis.