Gabija Siurbytė ir Ernestas Jankauskas: „Kino aikštelė mudviem – šventa vieta“

„Užsukite pas mus į ofisą“, – kviečia Gabija su Erniu, ir ateinu naiviai tikėdamasi rasti tradicinę kontorą – baltas sienas ir porą stalų su kompiuteriais. Na, dar šiukšlių dėžę nepavykusiems scenarijams ir kavos aparatą kampe, nes kine niekas niekada neišgyvena be kavos. Cha! Už apgaulingai kuklių „Dansu“ durų tarsi atsiveria paralelinis pasaulis: vis paslaptingesni ir įdomesni kambariai, kostiumai, grimas, rekvizito kalnai, muzikos studija, nufilmuotų serialų plakatai ant sienų, naujiems projektams įkvepiančios fotografijos... „Jūs galite sukurti filmą net neišeidami iš už šių sienų“, – žiopteliu iš nuostabos. „Galime, – linkteli Ernis. – Bet kartais įdomu iškišti nosį laukan ir apsižvalgyti, kas ten vyksta.“

Besižvalgant ne viskas džiugina akį. „Tomis temomis, kurios pačiam gelia, labai norisi kalbėti garsiai“, – pripažįsta Gabija. Beglobiai, palikti vaikai – jos skaudžioji vieta. „Kai buvau maža, labiausiai mėgau filmuką „Candy Candy“ apie mergaitę iš vaikų namų, – pasakoja. – Mėgstamiausia knyga buvo „Pepė Ilgakojinė“, kurios herojė irgi auga be tėvų.“ Ernestui ta tema taip pat labai suprantama. „Vaikystėje, kai su mama eidavome į parduotuvę, praeidavome pro internato tvorą, – prisimena jis. – Už tvoros stovėdavo vaikai ir šaukdavo: „Mama!.. Mama!..“ Jau tada supratau, kad taip neturėtų būti. Vaikystė turi būti tas laikas, kai gyveni svajonėmis, atradimais, meile... O jie nieko neturi. Siaubingai neteisinga.“ Trumpametražis filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, už kurį Ernestas prieš penkerius metus apdovanotas „Sidabrine gerve“, irgi kalba panašia tema – apie paliktą mergaitę, kurios tėvai emigravę. O naujasis „Čia buvo Saša“ – filmas apie porą, kuri negali susilaukti vaikų ir nusprendžia įsivaikinti. „Mes patys jau senokai susituokę, neturime vaikų ir vieną dieną ketiname įsivaikinti, – prisipažįsta pora. – Taigi šis filmas mums labai asmeniškas.“

Kino pasaulyje abu dirbate jau du dešimtmečius. Kodėl laikas pirmajam ilgametražiam filmui atėjo tik dabar?

Ernestas: Viskas susiklostė gana natūraliai. Karjerą kino aikštelėje pradėjau nuo kopijavimo ir kavos nešiojimo: amerikiečiai Lietuvoje filmavo serialą, aš buvau režisieriaus asistentas, ruošdavau kavą, kai ji atšaldavo ir prodiuseris liepdavo išpilti pro langą – išpildavau ir padarydavau naujos (juokiasi). Bet tai buvo puiki kino mokykla. Dirbau kino studijoje, dalyvavau kuriant daug filmų, o pats režisuoti pradėjau gana vėlai: iš pradžių – reklamą, tada trumpametražius filmus. Supratau, kad kinas – labai didelė žaidimų aikštelė, kurioje galima statyti savo pilis. Visą laiką dirbome kartu su Gabija, prieš vienuolika metų įkūrėme studiją „Dansu“. Kurdami vieną filmą, jau galvojame apie antrą, trečią... Mes – menininkai, tvirtai stovintys ant žemės.

Gabija: Nemažai didžiųjų menininkų stovi ant savo kojų, šalia menų turi ir verslus. Aš esu aktorė, norėjau ja būti tiek, kiek save prisimenu. O prodiusavimas atsirado kaip būdas uždirbti pinigų savo kūrybai. Mes organizuojame filmavimus, teikiame užsieniečiams kino paslaugas. Pradėjome koprodiusuoti švediškus serialus – tai reiškia, kad jiems suteikiame ir finansų, tampame kūrybinės komandos dalimi.

Ernestas: Ilgametražis filmas – prabangus dalykas: reikia suburti komandą, pasiruošti filmuoti, – tai milžiniški pinigai. Bet visgi jie uždirbami: visa juosta nufilmuota iš mūsų lėšų, tik proceso pabaigoje prisijungė Lietuvos kino centras.

Gabija: Mes iškart suvokėme, kad šis filmas nebus komercinis. Jau dabar žinau – kad ir kiek žiūrovų ateis, įdėtų pinigų niekada neatgausime. Bet ne pelnas mums rūpėjo. Negana to, dar ir patys aukosime – po vieną eurą nuo kiekvieno bilieto skirsime Lietuvos globėjų ir įvaikintojų asociacijai.

Paramos reikia ne tik vaikams, bet ir žmonėms, kurie įsivaikina?

Gabija: Žinoma. Pasakose būna tradicinė pabaiga: „Jie susituokė ir ilgai, laimingai gyveno.“ Bet juk po vedybų viskas tik prasideda! Mūsų toks pat suvokimas: kai šeima priima globoti vaiką – tai jau tarsi laiminga pabaiga. Bet iš tiesų visi sunkumai tik prasideda... Tikiu: tie, kurie įsivaikina, yra superdidvyriai. Dėl jų pasaulis tampa geresnis.

Ernestas: Štai Gruzijoje nėra vaikų namų. Tai, kad pas mus jų tiek daug, rodo tikrąjį visuomenės veidą. Jei vaikas, augantis pas globėjus, ką nors iškrečia, dejuojama: „Ko iš jo norėti, tokie genai, užaugs ir pats bus alkoholikas...“ Jam siūloma pasirinkti kitą klasę ar net kitą mokyklą. Man, kaip režisieriui, buvo iššūkis parodyti bent dalelytę tos neteisybės, kurios mes nematome.

Gabija: Patys kaip pora išėjome įvaikinimo kursus. Jie nuostabūs – rekomenduočiau visiems, kas jau turi vaikų. Specialistai pasakojo, kaip vaikai jaučiasi, kaip išspręsti kilusias problemas, kad netraumuotum savęs ir vaiko. Baigę kursus susėdome rimtai pasikalbėti – ir suvokėme, kad kol kas, šią gyvenimo akimirką, dar nesame pasiruošę įsivaikinti, tačiau vieną dieną tikrai tai padarysime.

Ernestas: Žmonės bijo ne vaiko – jie bijo savęs. Barjerų mūsų gyvenime pilna... Kai kūrėme filmą, visai kūrybinei grupei ta tema nebuvo svetima. Suvoki neteisybę, suvoki savo bejėgiškumą tai pakeisti, tačiau bent jau gali pradėti diskusiją, kad kažkas apie tai susimąstytų.

Kaip jums sekėsi kurti tą filmą? Kaip išrinkote aktorius?

Gabija: Istorijos idėja kilo man, bet pirminis scenarijus buvo visai kitoks. Vėliau prie mūsų prisijungė Birutė Kapustinskaitė, tuomet scenarijų jau rašė ji. Mums tiko gal tik kokia septinta jo versija... Paramos iš kino centro net nelaukėme: kai tau taip norisi kalbėti ta tema, kad nebegali su savimi išbūti, nusprendi – darysim patys. O kai darai, kas tau rūpi, sau keli labai aukštus reikalavimus. Mes tokie... perfekcionistai.

Ernestas: Žmoną filme vaidina Gabija, vyrą – Valentinas Novopolskis. Valentiną jau pažinojau anksčiau, bet pamatęs vieną jo vaidmenį pamaniau: „Ateik čia“ (šypteli). Jis tuo metu turėjo daugiau pasiūlymų, bet pasirinko mus. Berniuką radome sunkiau: su vaikais kine apskritai sudėtinga, daug vaikų ateina tik dėl to, kad tėvai to nori... Visgi yra tokių, kurie nori patys, – Markas Eimontas vienas iš jų. Su Marku jau dirbau filmuodamas vieną reklamą: labai patiko jo organiškumas. Žinoma, vaiko teisė yra būti vaiku, o ne išjausti personažo problemas. Galiu kiek nors paspausti, bet, ginkdie, negaliu gadinti vaikui gyvenimo psichologinėmis kančiomis... Tačiau viskas pavyko sklandžiai – jis labai gerai vaidino.

Gabija: Darbas su vaikais – didelis iššūkis, nes kantrybės užtenka daugiausia dviem dubliams, niekas nebenori trečiojo... Juokėmės, kad pati sunkiausia scena Markui buvo ta, kur visi turėjome dainuoti „Juodą orchidėją“: na, šito jam jau buvo per daug!..

Filmavimo aikštelėje turbūt patyrėte ir daugiau nuotykių?

Gabija: Visą laiką kovojome su lietumi: jo nerodydavo jokia prognozė, bet staiga pradėdavo pliaupti iš niekur. Mūsų filme visa istorija vyksta per vieną dieną, oras kadre juk turi būti vienodas... O būdavo: iš ryto lyja, perpiet išlenda saulė, paskui debesuota, tada vėl lyja kaip iš kibiro. Netyčia suimprovizavome keletą lietaus scenų – visai gerai išėjo.

Ernestas: Filme yra scena laipynių parke, kur reikia šokti žemyn nuo medžio. Aš, didvyris, einu visiems parodyti, kaip reikia šokti. Užlipu į viršūnę – ir suprantu, kad kojos dreba, nieko negaliu padaryti. Iš apačios mane ragina: „Ženk negalvodamas“, bet aš turiu problemą – aš galvoju!.. Mano smegenys rėkia: „Ar tikrai tau to reikia?“ Nešokau. O Valentinas, šaunuolis, nušoko.

Gabija: Buvo rimtesnių iššūkių: pavyzdžiui, atsiklausti Marko tėvų, ar jis filme gali... rūkyti. Na, suprantate, vaikui – dvylika. Vežėme iš Londono specialias cigaretes iš arbatžolių, kurios atrodo kaip tikros... Mašina, kuria filme važinėjome, nuolat gedo – niekaip nenorėdavo užsivesti.

Ernestas: Pagal pirminį sumanymą ja turėjo važinėti Valentinas. Tik pradėję filmuoti sužinojome, kad Valentinas nevairuoja, – teko greitai keisti scenarijų. Bet viskas gerai...

Žmona – aktorė, vyras – režisierius. Ar, grįžus namo, darbas lieka už durų?

Gabija: Jei kam nors tai pavyksta, labai dėl jų džiaugiuosi... Mes tikrai stengiamės, bet kai dirbame, kas mums labai patinka, vis tiek parsinešame tai namo. O kai namie pradedame ginčytis dėl darbo, susigadiname santykius. Mes karštakošiai: ir pasiriejame, ir pasiūlome vienas kitam eiti pasivaikščioti... Bet kino aikštelė šventa. Ten Ernis yra režisierius, aš aktorė – ir viskas, daugiau jokių niuansų. Čia kaip laivas ir kapitonas: jei kapitono neklausysi, laivas nuskęs.

Ernestas: Mano reikalas – mokėti pasakyti, ko noriu iš aktoriaus. Jei Gabijai tai netinka, vadinasi, nesugebėjau tinkamai pasakyti. O kad mes karštakošiai, tai faktas... Bet, žiūrėk, visai neblogai dviese nugyvenome gerą gyvenimo gabalą.

Judu bandėte susilaukti vaikų?

Gabija: Iki šiol bandome. Bet tu bandai, o Dievas juokiasi... Nesu iš tų moterų, kurioms būtinai reikia savo vaiko, – gal aš taip auginta. Jei jis liausis juoktis ir turėsime vaiką – labai džiaugsimės, jei ne – neliūdėsime. Jaunystėje man teko patirti sudėtingų psichologinių momentų, iki šiol lankausi pas psichologę ir per tiek metų tikrai išmokau – gyvenimą reikia priimti ir mylėti tokį, koks jis yra. Depresija susirgau aštuoniolikos: tada klausiau savęs, už ką tai skirta būtent man, kodėl to niekas nesupranta... Tuo metu apie psichologines ligas niekas nebuvo girdėjęs, visiems atrodė, kad man tiesiog liūdna. Buvo duobių ir pakilimų, mokiausi priimti gyvenimą ir juo džiaugtis. Taigi aš nepykstu, kad tas Dievas juokiasi...

Ernestas: Mums ir dviese gerai sekasi. Sutariame turbūt todėl, kad leidžiame vienas kitam daryti, ką nori, – tai esminis dalykas. Nuostabu, kad mus abu vienodai patraukė kinas. Kartais susimąstau: kažin kur dabar būčiau, jei ne Gabija. Gročiau? Gerčiau?.. Žodžiu, būtų blogai.

Gabija: Mums pasisekė, kad nė vienas nepatikėjome fraze „Ilgai ir laimingai“. Dėjome pastangas, kad tie santykiai išliktų geri. Neseniai kažkas paklausė, kuo aš skiriuosi nuo savo personažo filme. Matyt tuo, kad jei pajuntu kokią nors emociją – pyktį, liūdesį, – ją iškalbu, jos nekonservuoju. Ernis irgi toks pat: jei kas nors nepatinka – mes kalbamės. Net jei tai ir nemalonu, mus tai stiprina. Kartais net pagalvoju, kad tampame tarsi vienu žmogumi.

Kino aikštelė mudviem – šventa vieta

Aktorė, kūrybinė prodiuserė Gabija SIURBYTĖ (37) ir režisierius Ernestas JANKAUSKAS (43) – viena ryškiausių porų Lietuvos kino virtuvėje. Kone nuo paauglystės dirbę kino aikštelėse, įkūrę prodiuserinę kompaniją „Dansu“, sulaukę sėkmės su savo trumpametražėmis juostomis, prieš kelerius metus jiedu ryžosi sukurti ilgametražį filmą. Taip gimė „Čia buvo Saša“, kuris ką tik atkeliavo į Lietuvos kino ekranus.

GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

„Užsukite pas mus į ofisą“, – kviečia Gabija su Erniu, ir ateinu naiviai tikėdamasi rasti tradicinę kontorą – baltas sienas ir porą stalų su kompiuteriais. Na, dar šiukšlių dėžę nepavykusiems scenarijams ir kavos aparatą kampe, nes kine niekas niekada neišgyvena be kavos. Cha! Už apgaulingai kuklių „Dansu“ durų tarsi atsiveria paralelinis pasaulis: vis paslaptingesni ir įdomesni kambariai, kostiumai, grimas, rekvizito kalnai, muzikos studija, nufilmuotų serialų plakatai ant sienų, naujiems projektams įkvepiančios fotografijos... „Jūs galite sukurti filmą net neišeidami iš už šių sienų“, – žiopteliu iš nuostabos. „Galime, – linkteli Ernis. – Bet kartais įdomu iškišti nosį laukan ir apsižvalgyti, kas ten vyksta.“

Besižvalgant ne viskas džiugina akį. „Tomis temomis, kurios pačiam gelia, labai norisi kalbėti garsiai“, – pripažįsta Gabija. Beglobiai, palikti vaikai – jos skaudžioji vieta. „Kai buvau maža, labiausiai mėgau filmuką „Candy Candy“ apie mergaitę iš vaikų namų, – pasakoja. – Mėgstamiausia knyga buvo „Pepė Ilgakojinė“, kurios herojė irgi auga be tėvų.“ Ernestui ta tema taip pat labai suprantama. „Vaikystėje, kai su mama eidavome į parduotuvę, praeidavome pro internato tvorą, – prisimena jis. – Už tvoros stovėdavo vaikai ir šaukdavo: „Mama!.. Mama!..“ Jau tada supratau, kad taip neturėtų būti. Vaikystė turi būti tas laikas, kai gyveni svajonėmis, atradimais, meile... O jie nieko neturi. Siaubingai neteisinga.“ Trumpametražis filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, už kurį Ernestas prieš penkerius metus apdovanotas „Sidabrine gerve“, irgi kalba panašia tema – apie paliktą mergaitę, kurios tėvai emigravę. O naujasis „Čia buvo Saša“ – filmas apie porą, kuri negali susilaukti vaikų ir nusprendžia įsivaikinti. „Mes patys jau senokai susituokę, neturime vaikų ir vieną dieną ketiname įsivaikinti, – prisipažįsta pora. – Taigi šis filmas mums labai asmeniškas.“

Kino pasaulyje abu dirbate jau du dešimtmečius. Kodėl laikas pirmajam ilgametražiam filmui atėjo tik dabar?

Ernestas: Viskas susiklostė gana natūraliai. Karjerą kino aikštelėje pradėjau nuo kopijavimo ir kavos nešiojimo: amerikiečiai Lietuvoje filmavo serialą, aš buvau režisieriaus asistentas, ruošdavau kavą, kai ji atšaldavo ir prodiuseris liepdavo išpilti pro langą – išpildavau ir padarydavau naujos (juokiasi). Bet tai buvo puiki kino mokykla. Dirbau kino studijoje, dalyvavau kuriant daug filmų, o pats režisuoti pradėjau gana vėlai: iš pradžių – reklamą, tada trumpametražius filmus. Supratau, kad kinas – labai didelė žaidimų aikštelė, kurioje galima statyti savo pilis. Visą laiką dirbome kartu su Gabija, prieš vienuolika metų įkūrėme studiją „Dansu“. Kurdami vieną filmą, jau galvojame apie antrą, trečią... Mes – menininkai, tvirtai stovintys ant žemės.

Gabija: Nemažai didžiųjų menininkų stovi ant savo kojų, šalia menų turi ir verslus. Aš esu aktorė, norėjau ja būti tiek, kiek save prisimenu. O prodiusavimas atsirado kaip būdas uždirbti pinigų savo kūrybai. Mes organizuojame filmavimus, teikiame užsieniečiams kino paslaugas. Pradėjome koprodiusuoti švediškus serialus – tai reiškia, kad jiems suteikiame ir finansų, tampame kūrybinės komandos dalimi.

Ernestas: Ilgametražis filmas – prabangus dalykas: reikia suburti komandą, pasiruošti filmuoti, – tai milžiniški pinigai. Bet visgi jie uždirbami: visa juosta nufilmuota iš mūsų lėšų, tik proceso pabaigoje prisijungė Lietuvos kino centras.

Gabija: Mes iškart suvokėme, kad šis filmas nebus komercinis. Jau dabar žinau – kad ir kiek žiūrovų ateis, įdėtų pinigų niekada neatgausime. Bet ne pelnas mums rūpėjo. Negana to, dar ir patys aukosime – po vieną eurą nuo kiekvieno bilieto skirsime Lietuvos globėjų ir įvaikintojų asociacijai.

Paramos reikia ne tik vaikams, bet ir žmonėms, kurie įsivaikina?

Gabija: Žinoma. Pasakose būna tradicinė pabaiga: „Jie susituokė ir ilgai, laimingai gyveno.“ Bet juk po vedybų viskas tik prasideda! Mūsų toks pat suvokimas: kai šeima priima globoti vaiką – tai jau tarsi laiminga pabaiga. Bet iš tiesų visi sunkumai tik prasideda... Tikiu: tie, kurie įsivaikina, yra superdidvyriai. Dėl jų pasaulis tampa geresnis.

Ernestas: Štai Gruzijoje nėra vaikų namų. Tai, kad pas mus jų tiek daug, rodo tikrąjį visuomenės veidą. Jei vaikas, augantis pas globėjus, ką nors iškrečia, dejuojama: „Ko iš jo norėti, tokie genai, užaugs ir pats bus alkoholikas...“ Jam siūloma pasirinkti kitą klasę ar net kitą mokyklą. Man, kaip režisieriui, buvo iššūkis parodyti bent dalelytę tos neteisybės, kurios mes nematome.

Gabija: Patys kaip pora išėjome įvaikinimo kursus. Jie nuostabūs – rekomenduočiau visiems, kas jau turi vaikų. Specialistai pasakojo, kaip vaikai jaučiasi, kaip išspręsti kilusias problemas, kad netraumuotum savęs ir vaiko. Baigę kursus susėdome rimtai pasikalbėti – ir suvokėme, kad kol kas, šią gyvenimo akimirką, dar nesame pasiruošę įsivaikinti, tačiau vieną dieną tikrai tai padarysime.

Ernestas: Žmonės bijo ne vaiko – jie bijo savęs. Barjerų mūsų gyvenime pilna... Kai kūrėme filmą, visai kūrybinei grupei ta tema nebuvo svetima. Suvoki neteisybę, suvoki savo bejėgiškumą tai pakeisti, tačiau bent jau gali pradėti diskusiją, kad kažkas apie tai susimąstytų.

Kaip jums sekėsi kurti tą filmą? Kaip išrinkote aktorius?

Gabija: Istorijos idėja kilo man, bet pirminis scenarijus buvo visai kitoks. Vėliau prie mūsų prisijungė Birutė Kapustinskaitė, tuomet scenarijų jau rašė ji. Mums tiko gal tik kokia septinta jo versija... Paramos iš kino centro net nelaukėme: kai tau taip norisi kalbėti ta tema, kad nebegali su savimi išbūti, nusprendi – darysim patys. O kai darai, kas tau rūpi, sau keli labai aukštus reikalavimus. Mes tokie... perfekcionistai.

Ernestas: Žmoną filme vaidina Gabija, vyrą – Valentinas Novopolskis. Valentiną jau pažinojau anksčiau, bet pamatęs vieną jo vaidmenį pamaniau: „Ateik čia“ (šypteli). Jis tuo metu turėjo daugiau pasiūlymų, bet pasirinko mus. Berniuką radome sunkiau: su vaikais kine apskritai sudėtinga, daug vaikų ateina tik dėl to, kad tėvai to nori... Visgi yra tokių, kurie nori patys, – Markas Eimontas vienas iš jų. Su Marku jau dirbau filmuodamas vieną reklamą: labai patiko jo organiškumas. Žinoma, vaiko teisė yra būti vaiku, o ne išjausti personažo problemas. Galiu kiek nors paspausti, bet, ginkdie, negaliu gadinti vaikui gyvenimo psichologinėmis kančiomis... Tačiau viskas pavyko sklandžiai – jis labai gerai vaidino.

Gabija: Darbas su vaikais – didelis iššūkis, nes kantrybės užtenka daugiausia dviem dubliams, niekas nebenori trečiojo... Juokėmės, kad pati sunkiausia scena Markui buvo ta, kur visi turėjome dainuoti „Juodą orchidėją“: na, šito jam jau buvo per daug!..

Filmavimo aikštelėje turbūt patyrėte ir daugiau nuotykių?

Gabija: Visą laiką kovojome su lietumi: jo nerodydavo jokia prognozė, bet staiga pradėdavo pliaupti iš niekur. Mūsų filme visa istorija vyksta per vieną dieną, oras kadre juk turi būti vienodas... O būdavo: iš ryto lyja, perpiet išlenda saulė, paskui debesuota, tada vėl lyja kaip iš kibiro. Netyčia suimprovizavome keletą lietaus scenų – visai gerai išėjo.

Ernestas: Filme yra scena laipynių parke, kur reikia šokti žemyn nuo medžio. Aš, didvyris, einu visiems parodyti, kaip reikia šokti. Užlipu į viršūnę – ir suprantu, kad kojos dreba, nieko negaliu padaryti. Iš apačios mane ragina: „Ženk negalvodamas“, bet aš turiu problemą – aš galvoju!.. Mano smegenys rėkia: „Ar tikrai tau to reikia?“ Nešokau. O Valentinas, šaunuolis, nušoko.

Gabija: Buvo rimtesnių iššūkių: pavyzdžiui, atsiklausti Marko tėvų, ar jis filme gali... rūkyti. Na, suprantate, vaikui – dvylika. Vežėme iš Londono specialias cigaretes iš arbatžolių, kurios atrodo kaip tikros... Mašina, kuria filme važinėjome, nuolat gedo – niekaip nenorėdavo užsivesti.

Ernestas: Pagal pirminį sumanymą ja turėjo važinėti Valentinas. Tik pradėję filmuoti sužinojome, kad Valentinas nevairuoja, – teko greitai keisti scenarijų. Bet viskas gerai...

Žmona – aktorė, vyras – režisierius. Ar, grįžus namo, darbas lieka už durų?

Gabija: Jei kam nors tai pavyksta, labai dėl jų džiaugiuosi... Mes tikrai stengiamės, bet kai dirbame, kas mums labai patinka, vis tiek parsinešame tai namo. O kai namie pradedame ginčytis dėl darbo, susigadiname santykius. Mes karštakošiai: ir pasiriejame, ir pasiūlome vienas kitam eiti pasivaikščioti... Bet kino aikštelė šventa. Ten Ernis yra režisierius, aš aktorė – ir viskas, daugiau jokių niuansų. Čia kaip laivas ir kapitonas: jei kapitono neklausysi, laivas nuskęs.

Ernestas: Mano reikalas – mokėti pasakyti, ko noriu iš aktoriaus. Jei Gabijai tai netinka, vadinasi, nesugebėjau tinkamai pasakyti. O kad mes karštakošiai, tai faktas... Bet, žiūrėk, visai neblogai dviese nugyvenome gerą gyvenimo gabalą.

Judu bandėte susilaukti vaikų?

Gabija: Iki šiol bandome. Bet tu bandai, o Dievas juokiasi... Nesu iš tų moterų, kurioms būtinai reikia savo vaiko, – gal aš taip auginta. Jei jis liausis juoktis ir turėsime vaiką – labai džiaugsimės, jei ne – neliūdėsime. Jaunystėje man teko patirti sudėtingų psichologinių momentų, iki šiol lankausi pas psichologę ir per tiek metų tikrai išmokau – gyvenimą reikia priimti ir mylėti tokį, koks jis yra. Depresija susirgau aštuoniolikos: tada klausiau savęs, už ką tai skirta būtent man, kodėl to niekas nesupranta... Tuo metu apie psichologines ligas niekas nebuvo girdėjęs, visiems atrodė, kad man tiesiog liūdna. Buvo duobių ir pakilimų, mokiausi priimti gyvenimą ir juo džiaugtis. Taigi aš nepykstu, kad tas Dievas juokiasi...

Ernestas: Mums ir dviese gerai sekasi. Sutariame turbūt todėl, kad leidžiame vienas kitam daryti, ką nori, – tai esminis dalykas. Nuostabu, kad mus abu vienodai patraukė kinas. Kartais susimąstau: kažin kur dabar būčiau, jei ne Gabija. Gročiau? Gerčiau?.. Žodžiu, būtų blogai.

Gabija: Mums pasisekė, kad nė vienas nepatikėjome fraze „Ilgai ir laimingai“. Dėjome pastangas, kad tie santykiai išliktų geri. Neseniai kažkas paklausė, kuo aš skiriuosi nuo savo personažo filme. Matyt tuo, kad jei pajuntu kokią nors emociją – pyktį, liūdesį, – ją iškalbu, jos nekonservuoju. Ernis irgi toks pat: jei kas nors nepatinka – mes kalbamės. Net jei tai ir nemalonu, mus tai stiprina. Kartais net pagalvoju, kad tampame tarsi vienu žmogumi.