„Gyvenime dažnai nutinka dalykų, kurių niekaip nebūtum galėjęs nei numatyti, nei suplanuoti“, – laiminga šypsosi buvusi TV laidų vedėja, 1995-ųjų Mis Lietuva Gabrielė Bartkutė (37). Ji dar gyvena savo sutuoktuvių Vienoje įspūdžiais. Būtent šiame mieste yra gimęs ir užaugęs Gabrielės vyras bankininkas Bilalas Majid (41).
Vestuvių diena – ypatinga. Kurį iš savo jausmų tądien prisimeni labiausiai?
Neapsakomą bendrystės ir nuoširdumo jausmą. Neabejoju, būtent jį su Bilalu nešimės per visą gyvenimą.
Pernai lietuviškoje spaudoje pasirodė nuotraukų, kuriose ant tavo piršto buvo aiškiai matyti sužadėtuvių žiedas. Kur jos įvyko?
Susižadėjome praėjusių metų pavasarį. Su Bilalu daug svarstėme, kur norėtume praleisti ilgą savaitgalį. Nusprendėme bent trumpam pabėgti iš šalto ir vėjuoto Ciuricho. Tinkamiausias skrydis pasirodė į Maltą. Nė nujausti negalėjau, kad mano būsimasis turi kokių nors romantiškų ketinimų (juokiasi).
Kaip judu susipažinote? Kuo Bilalas tave sužavėjo?
Jis – labai išmintingas ir geras žmogus. Esu dėkinga likimui, o tiksliau – Dievui, kad susitikome. Bilalas – austras, nors jo šeimos šaknys Pakistane. Užaugęs Jungtinių Tautų diplomato šeimoje, išsilavinimą jis įgijo Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiuo metu mano vyras eina vadovaujančias pareigas viename iš Europos bankų.
Susitikome šiek tiek mažiau nei prieš trejus metus. Frankfurte gyvenantys draugai mane buvo pasikvietę į didelę, gražią šeimos šventę savo namuose. Pas juos ir sutikau Bilalą. Tą vakarą tik persimetėme keletu žodžių, apsikeitėme kontaktais. Kitą rytą grįžau į Vilnių – vos prieš savaitę buvau pradėjusi dirbti vienoje reklamos ir renginių organizavimo agentūroje.
Visiškai nesitikėjau, kad mūsų bendravimas taps artimesnis. Tam buvo galybė mažų priežasčių ir viena labai didelė – juk bendrauti per atstumą itin sunku. Ne kartą tai sakiau Bilalui, tačiau jis buvo atkaklus ir labai tikėjo mūsų bendra ateitimi. Tas nuostabus tikėjimas pakeitė mano įsitikinimus.
Vadinasi, meilė šitame gyvenime vis dėlto egzistuoja!
Meilė yra šio gyvenimo esmė. Meilė yra kelias, kuriuo eidami ugdomės kuklumą, nuolankumą, toleranciją, atjautą... Visas gražiausias savybes. Argi ne todėl meilė – kiekvienos religijos pagrindas?
Yra tokia sena sena patarlė: visos pasakos baigiasi vestuvėmis. Nebijai šito?
Aš – ne princesė iš pasakos, taigi ir baimių jokių nėra (šypsosi).
Kai sutinki žmogų, kurį jauti esant tau skirtą iš aukščiau, nieko nebijai, tiki, kad dviese viską įveiksi.
Ir vis dėlto juk ne taip lengva apsispręsti?
Apsisprendžiau priėmusi sužadėtuvių žiedą! Kai sutinki žmogų, kurį jauti esant tau skirtą iš aukščiau, nieko nebijai, tiki, kad dviese viską įveiksi.
Šventė Vienoje buvo nuostabi?
Vestuvės – labai asmeniška ir itin svarbi šventė. Pradžioje ketinome jos organizavimą patikėti profesionalams, tačiau ilgainiui daugumą darbų perėmiau aš. Su vyru norėjome, kad abi šventės dienos būtų kuo jaukesnės. Ir mums patiems, ir artimiesiems. Užduotis ne iš lengvųjų, mat laukėme aštuonių tautybių svečių, kurie turėjo atvykti iš penkių skirtingų šalių.
Sutuoktuvių ceremonija vyko penktadienio popietę. Svečius pasitikome Vienos centre esančio viešbučio fojė. Kaip nustebome, kai obuolmušių žirgų traukiama karieta mūsų pasiimti įvažiavo tiesiai į vestibiulį! Karieta važiuodami link Burggarten miesto sodo sulaukėme daugybės sveikinimų ir gražiausių linkėjimų! Apie tai, kur vyks tuoktuvių ceremonija, svečiai sužinojo tik atvykę.
Prieš daugelį metų mane ir mano mamą nepaprastai sužavėjo Albertinos muziejaus teritorijoje esantys Drugelių namai. Tada net nebūčiau drįsusi pagalvoti, jog būtent čia galėčiau susituokti su mylimu žmogumi. Ir, tiesą sakant, niekuomet neįsivaizdavau, kad toji diena bus tokia graži! Per ceremoniją šalia plazdėjo spalvingi drugiai, skambėjo Mozartas ir mūsų priesaikos, tariamos vokiečių bei lietuvių kalbomis.
Po ceremonijos vakarieniavome Koburgo rūmų kieme įsikūrusiame restorane. Per šventę dauguma mūsų svečių vieni kitus matė pirmą kartą. Tačiau buvo be galo smagu stebėti, kaip iki tol nepažįstamus žmones vienija šiltas bendrystės jausmas. Antrą vestuvių dieną smagiai ilsėjomės vienkiemio kavinėje šalia Vienos.
Didžiuliai žali laukai, tolumoje matomos kalvos ir miškai – ar gali dar rasti nuostabesnę erdvę poilsiui?! Svečiai tiesiog grožėjosi gamta įsitaisę krėsluose, kiti žaidė kroketą, badmintoną ar laidė aitvarus. Beveik pusė jų buvo lietuviai. Kelios šeimos į Vieną atvyko netgi su vaikais. Dėl to šventė tapo dar smagesnė.
Per vestuves, neabejoju, dėmesiu apgaubei mamą. Kiekviena juk nerimauja išleisdama dukrą...
Mano mama sako esanti labai laiminga. Bilalą ji pamilo vos tik pamačiusi ir vadina naujuoju savo sūnumi. Jis jai atsako tuo pačiu (šypsosi). Kai gyvenau Lietuvoje ir labai daug dirbau, mamą aplankydavau rečiau nei dabar. Taigi niekur toli ji manęs neišleidžia... Bilalas Lietuvoje lankėsi ne kartą. Mano tėvynė jam labai patinka. Ypač sužavėjo mūsų Kalėdų ir Velykų tradicijos.
Vyras mėgsta pajuokauti: pagal temperamentą, meilę savo šalies kultūrai ir begalinį svetingumą lietuviai panašūs į Viduržemio jūros šalių gyventojus. Jis žavisi pagarba, kurią mes rodome savo kraštui, geru lietuvių išsilavinimu ir puikiomis užsienio kalbų žiniomis. Būdamas su mano artimaisiais, jis jaučiasi labai gerai. O štai itin stipri lietuvių meilė krepšiniui jį stebina!
Kur judu su Bilalu leidote savo medaus mėnesį?
Visai simbolinė medaus savaitė žaibu pralėkė prie Komo ežero Italijoje. Iškart po vestuvių susikrovėme daiktus į automobilį ir po devynių valandų jau buvome vietoje. Komo ežero apylinkes maždaug prieš metus buvau apvažiavusi su mama. Labai norėjau jas parodyti Bilalui. Pailsėjome nuostabiai – pagaliau išsimiegojome, gerte gėrėme nuostabius ežero, gamtos ir aplinkinių miestelių vaizdus. Mėgavomės viskuo: šviežiais vaisiais, gardžiu maistu, skalsiu vynu, itališku temperamentu, kaitria saule.
Gabriele, ar jau įsirengėte savo namus?
Iš tiesų kol kas keliauju: laiką leidžiu lėktuvuose, viešbučiuose, laikinuose, nuomojamuose būstuose.
Rudenį planuojame persikelti į neapsakomo grožio vandenyno vėjų gairinamą Džersio salą, esančią Lamanšo sąsiauryje. Lankiausi ten jau keletą kartų. Stengsiuosi pasirūpinti, kad mūsų šeimos būstas būtų kuo jaukesnis. O vėliau, tikiu, atsiras ir naujos veiklos galimybių.
Nėra taip paprasta prisijaukinti svetimą šalį. Kaip pratiniesi prie gyvenimo svetur?
Per tuos metus mes daug keliavome. Gyvenau ir Vokietijoje, ir Šveicarijoje, ir Austrijoje, ir Singapūre. Svetima nė vienos iš jų negalėčiau pavadinti. Visos jos buvo ir įdomios, ir žavios, tačiau tik Lietuva visuomet buvo ir bus mano namai, mano gimtinė, mano tėvynė. Ramybė, pastovumas... Dažnam jo norisi, man – irgi. Tačiau pagyvenu ilgiau vienoje vietoje ir ilgesingai keliu akis į dangų, kai praskrenda lėktuvas.
Ar gali pasakyti, jog tik būnant savo šalyje atrodo, kad kitur lietuviams keliai rožėmis kloti?
Gyvenimas yra gyvenimas, jis nepriklauso nuo to, kur gyveni. Kartais keliai būna lengvesni, kartais – sunkesni. Gyvenant užsienyje galbūt tik dažniau tenka susidurti su netikėtomis situacijomis. Lietuvoje ar aplinkoje, kur esi užaugęs, daugelį dalykų suvoki ir priimi natūraliai. Tai – duotybė, kurios nekvestionuoji. Kasdieninį gyvenimą tai labai supaprastina.
Dabar, kai sukūrei šeimą, pasvajoji ir apie vaikus?
Vaikai – Dievo dovana ir malonė. Šios malonės, aišku, tikimės. O sulaukę būsime be galo laimingi.