„Jei nedainuočiau, net nesugalvoju, ką dar galėčiau daryti. Jaučiuosi išgirdusi vidinį balsą ir atėjusi ten, kur iš tiesų turiu būti“, – prisipažįsta „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota operos solistė sopranas Gabrielė BUKINĖ (29).
Šis pavasaris jums dosnus įvertinimų: Nacionalinis operos ir baleto teatras išrinko Metų soliste, o netrukus po to tapote ir garbingiausio šalyje teatralų apdovanojimo – „Auksinio scenos kryžiaus“ – laureate!
Nors kurdama vaidmenis visiškai negalvoju apie galimas nominacijas, toks įvertinimas paglosto širdį, tai – tarsi padėka už įdėtą darbą. Labai džiaugiuosi, kad pastangos ir atsidavimas profesijai yra matomi.
Mes, atlikėjai, neretai sąmoningai ar nesąmoningai nustumiame asmeninį gyvenimą, paskui savęs klausiame, ar taip elgtis verta. Bandau rasti balansą: visai nenukrypti į beprotybę, bet ir nesėdėti ant sofos ko nors laukdama. Tiesą sakant, ir šiuo metu labai daug dirbu, mokausi naujų partijų – neturiu laiko sustoti ir į šiuos apdovanojimus pažvelgti iš šalies.
Kaip tapote operos soliste?
Nuo mažens svajojau būti operos scenoje, kodėl – negaliu paaiškinti. Augau Šeduvoje. Ten buvo muzikos mokyklos filialas. Jau laukiau eilėje į atranką, bet, prisiklausiusi kitų vaikų šnekų, išsigandau ir pabėgau. Net nerūpėjo, kad tai gali būti tik gandai ir vaikų fantazija, – man muzika visada asocijavosi su laisve, atrodė, kad ten negali būti vietos baimei. Su muzikos pasauliu mane supažindino muzikos mokytoja Aurelija Meškauskienė. Ji išmokė skaityti natas, kartais suteikdavo galimybę dainuoti solo. Sakydavo, kad galėčiau dainuoti džiazą, o aš jaučiau nepaaiškinamą operos trauką, nors niekada nebuvau buvusi muzikiniame ar operos ir baleto teatre. Pasisekė, kad mane labai palaikė tėvai.
Šiandien gal net džiaugiuosi, kad muzikos mokyklos nelankiau, – galėjau ilgiau pasimėgauti meile muzikai be įsipareigojimų, mokytis savo tempu. Tačiau kiekvienam – savas kelias, pasisekė, kad manasis atvedė ten, kur esu dabar. Juk tai galėjo ir nepavykti! Manau, prisidėjo ir lašelis sėkmės.
Nesimokius muzikos mokykloje įstoti į dainavimo studijas turėjo būti nelengva?
Mano gyvenime daugelis dalykų vyksta eksternu: greitai ir dažniausiai dideliais kąsniais. Neretai jaučiuosi taip, tarsi lįsčiau į šaltą vandenį neapsipratusi, išsyk visu kūnu. Ačiū Dievui, iki šiol visada išplaukiau. Tiesą sakant, kai pildžiau stojimo į Vytauto Didžiojo universitetą dokumentus, rinkausi dvi specialybes – dainavimą ir lietuvių filologiją. Buvau užsispyrusi rinktis tik valstybės finansuojamą vietą. Laimei, išsyk pasisekė įstoti į dainavimą pas profesorę Sabiną Martinaitytę, nors ir nebuvau taip gerai pasirengusi kaip kiti, mokęsi muzikos mokykloje.
Dažnai per generalinę repeticiją pažvelgiu į tuščią salę ir prisimenu, kaip svajojau čia būti.
Kai dabar prisimenu studijas, atrodo, kad jos ėjo ir praėjo. Tačiau iš tiesų buvo visko – ir nesėkmių, svarstymų, ar man tikrai to reikia. Studijuodama dažnai jaučiausi balta varna, kartais stebėdavau, kaip elgiasi kiti, ir stengdavausi prisitaikyti. Tačiau esu labai dėkinga savo profesorei, kuri dosniai dalijosi žiniomis ir manyje matė kažką daugiau, nors pati galvojau, kad esu nepakankama. Dabar ten, kur studijavau, dainavimo mokau kitus: ir man pačiai kartais praverčia prisiminti tuos pradmenis.
Taip pat greitai, dar studijuodama magistrantūroje, atsiradau Kauno muzikiniame teatre ir operoje „Traviata“ gavau pagrindinį vaidmenį. Atrodo, repetuodama Violetos partiją turėjau spinduliuoti pasitikėjimu savimi, bet tai buvo pirmasis mano prisilietimas prie teatro, neįsivaizdavau, kas kaip vyksta užkulisiuose. Ir vėl teko ieškoti būdų, kaip neleisti baimei sukaustyti, kaip nerimo burbule atrasti nors kiek vidinės laisvės, kad nesustotų kūrybinis procesas.
Šiandien teatro scena jums nebekelia streso?
Penktą sezoną dainuoju Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, antrą – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto. Kosmosas suvokus, kad solistai, kuriais žavėjausi kaip žiūrovė, dabar yra mano kolegos. Su jais susipažinus gera patirti, kokios tai šiltos, mandagios asmenybės. Gera jaustis jų priimtai, malonu, kad pataria, stengiasi padėti.
Šiandien turiu daug darbo ir už tai visiems esu labai dėkinga. Tačiau stengiuosi save vertinti realiai, kad nepersistengčiau. Yra ne viena istorija, kaip dėmesio centre atsidūrę žmonės greitai sudega. Būna, kas nors remdamasis tais pavyzdžiais siekia tave pagąsdinti, prognozuoti tolimesnį kelią – tai išties gali sukelti nerimą. Sakyčiau, darbas su savo mintimis, su vienokiomis ar kitokiomis baimėmis yra nuolatinis procesas.
Ir vis dėlto scenoje mane vis dar apima labai stiprios emocijos. Dažnai per generalinę repeticiją pažvelgiu į tuščią salę ir prisimenu, kaip svajojau čia būti. Ta būsena – žodžiais nenusakoma!
Kaip susitvarkote su psichologine įtampa?
Scenos žmonės jaučia didelį spaudimą, aš – ne išimtis. Dažnai kiti tikisi, kad elgsiesi taip, kaip jie įsivaizduoja. Man atrodo, kad bandyti stengtis išpildyti visuomenės lūkesčius yra tiesiausias kelias į nesėkmę.
Gera psichologinė būsena turi būti palaikoma nuolatos, ja reikia rūpintis kaip kasdiene kūno higiena. Žinau, daug kam tai vis dar yra stigma, jei pasakai, kad lankaisi pas psichoterapeutą, išsyk perša kokią nors diagnozę. Aš į tai žiūriu paprasčiau. Lankau psichoterapiją ir dėl to labai džiaugiuosi: viena tiek daug apie save nebūčiau supratusi arba tai būtų užtrukę ilgiau. Tai, kad galiu reguliariai, kas savaitę, pasitarti su psichoterapeutu, man suteikia saugumo jausmą, o prieš tuos susitikimus esu priversta pagalvoti apie savo psichologinę gerovę. Ji turi rūpėti ne tik tada, kai jau yra blogai. Be to, nuolatos sportuoju. Taip tarsi susijungia fizinio ir dvasinio kūno taškai – jaučiu visumą, harmoniją.
Bandau rasti balansą: visai nenukrypti į beprotybę, bet ir nesėdėti ant sofos ko nors laukdama.
Turite kokių nors pasirengimo spektakliams ritualų?
Spektaklio diena man yra šventa. Tądien turiu ypač gerai išsimiegoti. Pastebėjau, kad kai esu gerai pailsėjusi, ir balsas geriau skamba, ir koordinacija, atmintis geresnės. Spektaklio dieną ypač patinka jėgos treniruotės. Tuomet kūnas įšyla, jaučiuosi stipri. Skaniai pavalgau ir kaupiuosi pasirodymui. Patinka į teatrą atvažiuoti anksčiau, ramiai išsidėlioti daiktus, gurkšnojant arbatą apgalvoti laukiantį spektaklį, prasidainuoti. Svarbiausia, kad nejausčiau papildomo streso, nereikėtų skubėti. Man svarbu į sceną išeiti ramiai, nes adrenalino ten ir taip pakanka.
Vyras jus supranta ir palaiko?
Primadona savęs nevadinu, bet Donatas žino, kad tądien manęs jokiais būdais negalima žadinti. Apskritai aš visada jautriai miegu, tad mano miegą verta pasaugoti.
Mudu kartu – penkiolika metų: pusę mano gyvenimo... Liepą bus šešeri metai, kai susituokę. Iš pradžių mūsų meilė buvo tokia vaikiška, paaugliška, bet tas jausmas augo kartu su mumis. Išlaikyti ryšį galbūt padeda tai, kad vienas kitą vis skatiname susipažinti iš naujo: kviečiame į pasimatymus, kalbamės, aiškinamės, kas esame dabar. Aš visada ištroškusi pokalbių. Kokybiškas laikas kartu man yra geriausia meilės išraiška.
Donatas – kariškis: esate skirtingos asmenybės?
Taip, ir tuo labai džiaugiuosi. Nenorėčiau, kad mano antroji pusė būtų iš tos pačios srities, kaip ir aš. Visai nepailsėčiau, jei ir namuose kalba suktųsi tik apie teatrą, dainavimą. Man reikia atitrūkti nuo profesinių dalykų, įsižeminti, mintis nukreipti į kitas sritis.
Geriausiai atsipalaiduoju namuose. Ten jaučiuosi saugi, nepasiekiama. Kai neturiu darbo įsipareigojimų, telefoną perjungiu į begarsį režimą: visada pasinaudoju teise neatsiliepti. Man patinka namuose tvarkytis, galvoti, ką dar galėtume kieme pasodinti. Abu esame iš mažų miestelių, todėl rinkdamiesi būstą sutarėme, jog reikia nors lopinėlio žemės, kad galėtume pavaikščioti ant žolės, ką nors auginti. Svajojame kada nors turėti namą su daugiau žemės, toliau nuo didžiųjų miestų. Tačiau dabar gyvename Kaune. Nors vyras pastaruoju metu dirba Vilniuje, o mane čia vis dažniau atveda darbai, kol kas gyventi Lietuvos viduryje mums visai patogu.
