Pirmą pagrindinį vaidmenį kino filme Gabrielė MALINAUSKAITĖ-RUDZIENĖ (31) gavo būdama vos septynerių – į angelą panaši ilgaplaukė mažylė įkūnijo Mergaitę su degtukais. Kad scena – ne tik vaikiška užgaida, suprato ir suaugusi: tapusi profesionalia aktore, ji dievina teatrą ir vis tvirčiau jaučiasi kino bei televizijos ekranuose.
Vaikai, anksti tapę kameros numylėtiniais, retai tampa brandžiais aktoriais: vaikiškas žavesys nublanksta, talentai kažkur išsibarsto, juos užgožia kiti tikslai, kiti likimo vingiai. Bet tavo noras vaidinti nenublanko, o Mergaitė su degtukais išaugo į gražią ir talentingą scenos moterį?
Oi, ačiū!.. Mama retsykiais papriekaištauja: „Maža buvai tokia drąsi, visur eidavai pirma. O kai suaugai, žiūrėk, visa drąsa išgaravo!“ Suaugę apsistatome sienomis, barjerais... O vaikystėje iš tiesų buvau drąsi: verždavausi sakyti eilėraštukų Kalėdų Seneliui, dalyvaudavau visose šventėse. Todėl kai Neringa Čereškevičienė, „Tele bim-bam“ įkūrėja, per televiziją paskelbė, kad ieško vaikų vaidinti filme „Mergaitė su degtukais“, mama nutarė mane ten nuvesti. Iki šiol prisimenu: laikausi mamos rankos, prieš akis nutįsęs didysis LRT koridorius – ir pilnas pilnas vaikų... Vidun mus leido po dvylika: kažko paklausinėjo, liepė paploti ritmą, padainuoti. Ir mane atrinko iš tos gausybės!
Kaip manai, kodėl? Kuo išsiskyrei iš kitų?
Neringai įstrigo mano plaukai – turėjau šviesius ir labai ilgus. Ir akys: jai pasirodė didelės ir liūdnos. Vėliau ji sakė, kad vos pamačiusi žinojo, kas gaus vaidmenį. Režisieriams visuomet taip būna: jeigu susikuria vaizdinį ir pamato realybėje, tiesiog žino, kad tai tas žmogus.
Iš filmo liko tik šilčiausi prisiminimai. Tiesa, jie nebuvo šilti tikrąja šio žodžio prasme: teko daug vaikščioti lauke basai, su praplyšusiomis kojinėmis, tą žiemą spaudė speigas, lyg tyčia nebuvo sniego, teko kurti dirbtinį... Bet vis tiek kaskart labai laukdavau filmavimų. Vyresni aktoriai manimi rūpinosi, pati Neringa irgi moka elgtis su vaikais – ji sugebėjo gražiai išreikalauti tai, ko reikėjo filmui. Jaučiau, kad kamera – mano draugė, o nesusirgau turbūt tik todėl, kad mama vos grįžusią iš filmavimų įgrūsdavo į karštą vonią. Už vaidmenį gavau pirmąjį honorarą: nusipirkau basutes su didele platforma, kokių pati norėjau, o ne kokias tėvai išrinko (juokiasi).
Aš save dažnai kalu, kad man kas nors neišeina, o žiūrovams ima ir patinka. Labiausiai pasisekė įkūnyti Aistę Smilgevičiūtę – dainavau jos dainą „Baltas brolis“ ir laimėjau. Pasirodo, galima laimėti ir įkūnijant lietuvių atlikėją, kai daina ir pati dainininkė turi neginčijamo svorio.
Tapai žvaigžde tarp bendraamžių? Vaikui juk lengva užriesti nosį...
O, ne – man filmavimasis atrodė natūralus procesas, vaikystės dalis, ir tiek. Klasės draugai irgi to nesureikšmino – juk daugelis lankė būrelius, dainavo ar vaidino. Ir aš taip užaugau: lankiau baletą, panorau groti fortepijonu, nes įsivaizdavau save scenoje, skambinančią daugybei žmonių. Muzikos mokykloje grojau dešimt ar vienuolika metų, dainuodama „Liepaitėse“ lankiau džiazo studiją, net pantomimą esu lankiusi. Tėvai visur leido, nors patys nesusiję su scena, – mama turi užsienio kalbų mokymo centrą, dirba prie daugybės projektų, yra gavusi ne vieną apdovanojimą. Tėtis – „Nasdaq Vilnius“ prezidentas, dirba su vertybiniais popieriais: rodos, toli nuo meno, bet jis užkietėjęs melomanas, turi didžiulę vinilinių plokštelių kolekciją, yra išsitatuiravęs „The Rolling Stones“ liežuvį, „AC/DC“, o neseniai išsitatuiravo ir „Guns N’ Roses“. Rokeris...
Tu pati dainuoji nuo vaikystės. Neturėjai minčių studijuoti dainavimo?
„Tele bim-bam“ studiją lankiau daug metų: jei kada girdėjote dainas „Karakumų asilėlis“ ir „Pupa“, tai ten buvau aš (šypteli). Dalyvavau ir „Dainų dainelėje“, tik nutiko kuriozas: mano akompaniatoriai paliko gitaras persirengimo kambaryje ir jos kažkaip išsiderino. Kas prikišo rankas, nežinau... Aš dainavau sau, jie grojo sau, potyris buvo nekoks. Visgi dainavimo nemečiau, vokalo pamokas pas Dalią Babilaitę lankau iki šiol, bet tai labiau hobis. Kai baigiau mokyklą, Janina Lapinskaitė rinko kino ir televizijos režisierių kursą: deja, neperėjau nė vieno turo. Labai liūdėjau, iš to liūdesio net į aktorinį nebestojau, dvejus metus Vilniaus universitete mokiausi kultūros istorijos. O tada jau įstojau į Teatro akademiją, Jono Vaitkaus kursą. Visko buvo... Asmeninio gyvenimo neturėjome, akademijoje tūnodavome tol, kol sargai išvarydavo. Vaitkus neskirstė žmonių pagal tipažus: sakytum, mano švelnūs bruožai, tai turėčiau vaidinti vien Pelenes ir gerietes – bet ne, atvirkščiai!.. Per baigiamuosius spektaklyje „Markizė de Sad“ vaidinau grafienę de Sen Fon – amoralią, pašėlusią kurtizanę, ir še tau! Vos Vaitkui įžengus į auditoriją žinodavome, jo nuotaika gera ar... reikia tiesiog vykdyti nurodymus. Jis sugeba iš žmogaus išspausti viską: atrodo, jau nebegaliu, o jis – daryk, dar, dar, tu gali... Kad išverstum žarnas. Ir išverti! Bet šiaip su Vaitkumi gerai sutarėme, buvau kurso seniūnė, tad jis manęs klausydavo: „Režisieriau, šiandien mums vaidyba, ar būsite?“ – „Būsiu būsiu, jau važiuoju...“ Labai džiaugiuosi jį pažinusi: trys valandos jo darbo su mumis turbūt prilygdavo metams. Tikra dovana, kad teko pas jį studijuoti.
O paskui visi išsiskirstėte savo keliais?
Baigusi studijas vaidinau pagrindinio herojaus dukrą Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“, iki šiol su kurso draugais vaidiname „Atžalyne“. Paskui kurso vadovas mus paleido – juk kiekvienas savo likimo kalvis. Man pasisekė likti teatre: sukūrėme spektaklį „Geismas“, vaidinau Agniaus Jankevičiaus „Akmenyje“, populiariame Jaunimo teatro spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“. Iki šiol nemažai dirbu Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje, vaidinu ir „Domino“, ir Nacionaliniame dramos teatre. Pasitaiko visokių personažų, bet visgi dažniausiai vaidinu arba geras moteris, kovojančias už teisybę, arba suktas meilužes. „Dviračio šou“ esu tiesiog kvailoka blondinė: mano karjera ten prasidėjo nuo kažkokio Vitos Jakutienės ir Agnės Jagelavičiūtės skandalo – tuomet ėmiau vaidinti pupytes. Kurį laiką įkūnijau čiuožėją Isabellą Tobias, bet ta istorija baigėsi. O dabar esu Matijošaičio sekretorė Violeta.
Žodžiu, televizijos tu neniekini...
Nuo vaikystės filmavausi „Tele bim-bam“ laidose LRT – beveik užaugau televizijoje (šypteli). Kai paskutinį kartą vaidinau „Voro vestuvėse“, man buvo jau per dvidešimt. Ten susipažinau su Algiu Ramanausku-Greitai: jis vaidino kirmėliuką, aš – plaštakę, ir susibičiuliavome. Dabar puikiai sutariame, jis reiklus, bet geras draugas. Televizijoje su juo vedėme humoro laidelę „Naujienošana“: ten mane pamatė Haris Mackevičius ir pakvietė į „Dviračio šou“. Esu vaidinusi ir televizijos serialuose, bet nedaug – tai dar neatrasta sritis. Visgi geriausiai jaučiausi muzikiniuose projektuose – kai pakvietė dainuoti „Žvaigždžių duetuose“, sutikau iškart. Patirtis buvo įvairiapusiška: duetuose juk esi ne vienas, reikia prisitaikyti prie partnerio, rasti bendrų taškų. Dainavau su Pauliumi Sinkevičiumi: aš energinga, greita, o jis užsisvajojęs, ramus žmogus, – ir kaip susiderinti?.. Užtat šiemet „Muzikinėje kaukėje“ – jokių problemų: esi vienas, pats už save atsakingas, gali repetuoti, kiek nori ir kada nori.
„Muzikinė kaukė“ reikalauja ir gerai dainuoti, ir tobulai vaidinti. Kaip sekėsi susitvarkyti su iššūkiais?
Kartais geriau, o kartais... Visaip (juokiasi). Iššūkių tikrai buvo: pavyzdžiui, pati gyvenime nebūčiau išdrįsusi įkūnyti Édith Piaf. Gavusi užduotį, stvėriausi už galvos: legendinė atlikėja, stiprus balsas, ką daryti?.. Bet buvo įdomu išmokti tą švokščiantį prancūzišką rrrr garsą – gal ir ateityje jį panaudosiu (šypteli). Žiūrovai sakė – labai pavyko. Aš save dažnai kalu, kad man kas nors neišeina, o žiūrovams ima ir patinka. Labiausiai pasisekė įkūnyti Aistę Smilgevičiūtę – dainavau jos dainą „Baltas brolis“ ir laimėjau. Pasirodo, galima laimėti ir įkūnijant lietuvių atlikėją, kai daina ir pati dainininkė turi neginčijamo svorio. O didžiausias iššūkis buvo Mickas Jaggeris: įkūnyti vyrus apskritai nelengva, nes mano balsas aukštas, sunku jį padaryti žemą, belieka sužaisti aktorės gabumais ir energetika. Dar gerai, kad niekas neliepė dainuoti Louis Armstrongo... Laidos komanda buvo puiki: atlikėjai draugiški, režisierė nuostabi, grimuotojos – aukščiausios klasės!
Jei tektų rinktis – teatras, kinas ar televizija, ką rinktumeisi?
Gal labiausiai teatras... Bet ir kinas patinka. Suvaidinusi Succubi filme „Pagalvės mokesčio rinkėjas“, tarptautiniame Europos kino festivalyje Ispanijoje buvau apdovanota už geriausią moters vaidmens interpretaciją. Kiti dideli mano filmai – Tado Vidmanto „Gautas iškvietimas“ abi dalys: vaidinau naivią policininkę ir kaskart eidama filmuotis nežinodavau, kuo viskas baigsis. Scenarijus buvo, bet visi improvizavome: nežinojai, kaip pasielgs kolegos, kas šaus į galvą tau pačiai, ką pasiūlys režisierius, tad kiekvieną sykį – smagus siurprizas! Prisijuokdavome iki nukritimo, o dar į partnerius gavau nuostabųjį Marių Repšį – ko daugiau galėjau norėti?.. Daug kas klausė, ar įkvėpimo sėmėmės žiūrėdami „Farus“ ir „24 valandas“. Tų laidų specialiai nežiūrėjau, bet kažkodėl esu jas mačiusi, – matyt, kiekvienas lietuvis, nori to ar ne, jas yra matęs.
Komedija tau – artimas žanras?
Studijuodama akademijoje maniau, kad atliksiu tik dramatiškus vaidmenis, bet realybė yra tokia, kokia yra: gal dėl to, kad Lietuvoje dabar dažniausiai ir statomos komedijos?.. Turėjau nedidelius vaidmenis filmuose „Trys milijonai“, „Tarp mūsų, berniukų“, „Klasės susitikimas“. Labiau įstrigo komedija „O ne, o taip!“, nes reikėjo mokytis gestų kalbos – tai buvo būtina sąlyga. Niekada nebuvau susidūrusi su kurčiais žmonėmis: mums pasamdė mokytoją, ir kantriai mokėmės.
Kitokių žanrų paragauju įgarsindama filmus. Emilio Vėlyvio „Nakties sergėtojuose“ įgarsinau pagrindinę heroję vampyrę, animaciniame filme „Mažasis vampyras“, kuri pasirodė neseniai, – vampyro seserį: o jūs dar klausiate, ką manyje įžvelgia kino kūrėjai! (Juokiasi.) Įdomi patirtis buvo trumpametražis 5D filmas „Vienos vampyrai“ – filmavomės Vienoje, ten vėlgi virtau vampyre. Kas yra tikrasis raudonas kilimas, supratau filmuodamasi ispanų juostoje „Silencio en la nieve“ („Tyla ant sniego“): vaidinau pagrindinio herojaus moterį karo metais. Per atranką manęs paprašė pakalbėti rusiškai: suvokiau, kad ekspromtu kalbėti nepavyks, bet iš atminties staiga išplaukė rusiška lopšinė – ją padainavusi ir gavau tą vaidmenį. Dalyvavau kino premjeroje Madride, ėjau raudonu kilimu, tokios galybės fotografų dar nebuvau mačiusi – net pasigailėjau, kad nesimokiau prieš veidrodį, kaip jiems pozuoti!.. Filmo režisierius – „Oskaro“ statulėlės savininkas, Ispanijoje labai garsus, pagrindiniai aktoriai – irgi didžiausios žvaigždės. Įdomu buvo pabūti to spindesio dalimi. Filmuotis pas užsieniečius dėl to ir smagu, kad dažniausiai tai būna didelio masto filmai: tu gauni atskirą vagonėlį, tavimi be galo rūpinamasi. Bet lietuviai kino pasaulyje irgi puikiai dirba – todėl užsieniečiai čia ir važiuoja kurti filmų, o ne tik dėl to, kad mes turime sniego...
Darbas asmeniniam gyvenimui nebetrukdo – praėjusią vasarą ištekėjai. Tavo vyras nėra scenos žmogus?
Justinas – ne aktorius, o pirkimų vadovas vienoje įmonėje, bet labai mėgsta kiną, teatrą, muziką, ir mūsų skoniai labai sutampa. Mūsų pažinties istorija įdomi: susipažinome stovykloje, būdami paaugliai, šiek tiek padraugavome, bet žinote, kaip būna paauglystėje... Paskui Justino nemačiau daug metų, bet sykį per draugės mergvakarį sutikau kavinėje: persimetėme keliais žodžiais, po pusmečio nuėjome į pasimatymą – ir nuo to karto nebesiskyrėme. Sena meilė nerūdija!.. O vestuvės man – šeimos įprasminimas, graži tradicija, be to, labai smagu sakyti „mano vyras“, „mano žmona“... Turiu daug gastrolių ir filmavimų, tenka vėlai grįžti namo, bet ir vyras daug keliauja, – užtat labai džiaugiamės, kai laisvalaikio grafikas sutampa. Namuose nėra pastovaus ritmo, gal ir gerai – nėra rutinos. Didžiausia mūsų aistra – kelionės: grįžę iš vienos, jau nerimaujame, kur keliausime toliau. Kai nusiperkame bilietus, lengviau atsipučiame: ech, yra ko laukti!
