Gabrielė Vilkickytė pristato dainą „Nusijuoksiu”: kai vaikščiojimas plonu ledu virsta muzika
Dainų autorei ir atlikėjai Gabrielei Vilkickytei nereikalingi scenos efektai. Nereikalingas nė makiažas: pakanka jos išskirtinės akių spalvos ir įtaigaus vokalo. Ji nenori tapti socialinių tinklų įkaite, todėl mintis verčiau užsirašo ant popieriaus, ar išlieja dainose. Šiandien Gabrielė pristato naujausią kūrinį ir vaizdo klipą „Nusijuoksiu”. Atlikėjos interviu – apie tai, kodėl filmavosi ant užšąlusio tvenkinio ir ką pasakytų tiems, kurie plonu ledu vaikšto kasdien.
Esi pristatoma kaip dainų kūrėja, išmaišiusi pasaulį. Pastaruoju metu pasaulis – susitraukęs, visai mažytis. Kuri jį aplink save ar tiesiog lauki, kol kelionių apribojimai baigsis? Koks yra tavo pasaulis šiandien?
Gali nuskambėti banaliai, bet aš nuoširdžiai kuriu pasaulį savo viduje. Yra tokia amerikiečių rašytojos knyga „Kūrėjo kelias”. Tai – visiškai tiesmuki, praktiniai uždaviniai, skirti kūrybiškumui skatinti. Kasdien turi parašyti tris puslapius apie bet ką iš savo kasdienių patirčių: ką valgei, ką sapnavai. Net jei neturi, ką pasakyti – vis tiek rašai, kad panaikintum nerimo gniužulą galvoje. Žinai, kai žmonės išsikalba ir nutyla? Tas pats įvyksta, pildant savo puslapius, nes į juos išlieji visą stresą, išsikalbi. O kai kasdien įpranti užrašyti ranka savo mintis, tampa komfortabilu ir dainas rašyti. „Nusijuoksiu” pirmą stulpelį parašiau seniai, o visą kūrinį užbaigiau jau su šia knyga.
Kaip ji pateko į tavo rankas?
Prieš 3 metus ją varčiau, bet tuomet neužkabino. Turėjo ateiti tinkamas metas. Dabar buvau atvira šiai knygai, dariau visus pratimus ir kitiems rekomenduočiau, nes turbūt daugeliui karantinas nėra įkvėpimo metas. Ta knyga gali būti ir žiauriai nepatogi. Teks išsigryninti, kas yra tavo savivertės priešai, kokias tuštumas talpini savyje. Gal vaikystėje mokytoja tau kartojo, kad esi nieko vertas – „tylėk, žiūrėk sau po nosimi”. Daugelis nesusimąsto apie tai – žmonės gyvena autopilotu. Verta pasigilinti.
Tavo gyvenime nuo vaikystės yra pianinas. Koncertuose (kurie būtinai grįš) taip pat egzistuoja jis, kartu – subtilus apšvietimas ir tavo balsas. Tokioje atmosferoje jautiesi geriausiai?
Būna visokių koncertų, kartais sėdi ir ant daiktų dėžės. (Juokiasi.) Bet yra dar vienas svarbus geros atmosferos komponentas – publika. Kai pastaraisiais kartais koncertavau, visi dėvėjo kaukes. Žiauriai sunku perskaityti veiduose, kaip žmonės jaučiasi. Atrodo, robotukai sėdi. Aš nesu per koncertus fiziškai labai arti žmonių, nematau jų akių. Bet ryšį vis tiek jaučiu. Todėl man svarbu būti ne tik gerai įgarsintai, ne vien užtikrintai skambėti, bet ir jausti auditoriją. Na, jei kas nors mėgsta kavą, turbūt pripažins, kad gerti ją ant kalno viršūnės su savo gyvenimo meile yra labai geras jausmas. Todėl kava gali būti ir ne pati skaniausia – svarbu patyrimas.
Esi buvusi ant tokio kalno?
Esu. (Šypsosi.)
Paminėjai žiūrovų akis. O pakalbėkime apie tavąsias: dainos „Nusijuoksiu” vaizdo klipe jas pamatome iš labai mažo atstumo, esi artima iki pat rainelės. Ištinka nuostaba, pamačius, kiek spalvų tavo akyse!
Man pačiai kelia įspūdį tai, kad jos keičia spalvą. Būna dienų, kai mano akys – pilkos, o kartais – samanų spalvos. Draugai sako, kad net išblaško tai, kad jų spalva kinta. Būtų įdomu su okulistu pasikalbėti: gal romantikos ten mažiau, nei man atrodo? Gal tai – ne tiek magija, kiek biologiniai virsmai? (Juokiasi.)
Vaizdo klipą nufilmavo Benas Ąžuolas Šarka. Koks jūsų santykis, kokius lūkesčius kėlėte vienas kitam?
Benas mane susirado mažiau nei prieš metus, Instagram’e. Jam patiko mano dainos, mano vizualai. Jis visą vasarą filmavo mano koncertus, pokalbius, nuotrupas, užkulisius. Tapome draugais, nors esame labai skirtingi. Jis – iš bohemos, rockstar’ų aplinkos, tą pačią dieną filmuoja ba., paskui – mane. Kontrastai. Bet labai smagu, kad žmonės iš skirtingų pasaulių gali taip gražiai sutarti. Sutampa mūsų estetikos pajauta, mums nereikia net per daug diskutuoti: parodome pirštu – ir abiems patinka.
Dainos „Nusijuoksiu” klipą nufilmavome per dvi dienas, kai lauke buvo -16 laipsnių. Neturėjome išankstinio, detalaus scenarijaus. Turėjome pačiūžas (jas pasiūlė Benas) ir sutarėme, kad bus daug stambių planų. Mano atveju, tai – gana reta. Nemoku ir nemėgstu fotografuotis, todėl mano portretų nėra daug. Be to, visuomet esu be makiažo. Todėl ir šiame klipe kiekviena raukšlelė pastebima.
O kodėl vengi fotografuotis? Kodėl nemėgsti makiažo?
Nesakyčiau, kad visai nemėgstu. Tai netgi gali būti savotiška terapija: pusvalandį sėdi užsimerkus, o tave dažo. Bet paskui, kai jau nusivalau makiažą, prasideda lyg odos pagirios, nes ji – labai jautri, probleminė. To jausmo nemėgstu.
Kita vertus, jaučiuosi turinti teisę nesilaikyti standartų. Esu jaunosios kartos atlikėja, man priimtini savi dalykai. Mano auditorijoje tiek daug jaunų merginų, kurios sako, kaip faina, kad esi natūrali. Ir man pačiai labiau patinka, kad jos kreipia dėmesį į muzikinį turinį, o ne į akių liner‘į. Tad tai ir sveikatos, ir principo reikalas.
Grįžkime ant ledo: filmuodamasi klipui ant jo atsidūrei tiesiogine prasme. Juolab, ne ant švariai nuvalyto ledo, o grublėto, šiaušto, sustingusio kažkur natūralioje gamtoje. Stovėjimas ant pačiūžų aštriais ašmenimis, be partnerio... Simboliai?
Tai buvo kietai užšąlęs tvenkinys Markučiuose. Gyvenu Vilniaus senamiestyje, mėgstu bėgioti. Tokiu – bėgiojimo – būdu atradau tą parką. Iškart su Benu nusprendėme, kad filmuosime ten. Tokiam šalty apie prasmes daug negalvojome. Tačiau padarai, susėdi, apsiramini, sušyli ir pamatai, kad visko buvo daugiau, nei tau atrodė. Net ir tie klausimai, kurie skamba dainoje – „ar girdi ten kas nors tave, ar lauks pabaigoje”...
Ši daina nėra apie mane, bet įkvėpta draugės pasakojimo. Naktiniame Vilniuje ji nukeliavo per daugybę tamsių nuotykių, kurių nesinori prisiminti, – veikiau išvemti ir negalvoti apie juos. Žmogus tau pasakoja savo istoriją, o tu vis tiek reflektuoji viduje, sujungi su savo patirtimi. Iš to lyg atsakas gimsta priedainis.
Visa daina – tarytum bandymas prakalbinti. Lyg kas sėdėtų, nukabinęs nosį, prasikaltęs, o aš bandyčiau užmegzti pokalbį. Aš klausiu, ar toks destruktyvus gyvenimo būdas pasikeis, kiek metų dar tęsis šitas vaikščiojimas ledu? Kiek gi tu tempsi mentaliai ar fiziškai? Bet tai – vienpusis pokalbis...
„Nusijuoksiu” – valsas vienam?
Galima sakyti, kad tai – valsas vienam. Bet albume bus ir kitokių dainų, ir šokti bus galima kitaip, net jei esi vienas.
Kas diktuoja tavo tempą?
Muzikinį tempą lėmė tai, kad pradėjau savo kelią nuo pianino ir balso. Pirmos dainos gimė be jokių pinigų, net nebuvo kalbos apie kokią nors vadybą: tiesiog sėdi ir groji. Kai riboja finansai, tai ir groji viena, kad nereikėtų nieko papildomo samdyti. Vėliau viskas išsivystė į tai, ką turiu šiandien. Bet juk pačios dainos gimsta nepriklausomai nuo to, ar yra pinigų, ar ne. Kai nebegali savy išlaikyti emocijų, tada ir pavyksta sukurti ką nors gero. Anksčiau – iš skausmingų, liūdnų patirčių. Paskui nusprendžiau, kad nenoriu gailėti savęs, gyventi lyg auka. Išsiugdžiau įprotį rūpintis vidine jausena. Dabar ir būdama ramios širdies rašau, ir net iš šviesos dainų parašau, nors maniau, kad menininkas gi negali to padaryti. (Šypsosi.)
Lana Del Rey, Norah Jones – šie vardai tau reiškia ką nors ypatingo?
Ne, išskyrus tai, kad yra jų dainų, kurios man galėtų patikti. Kartais mane palygina su Norah Jones. Nuoširdžiai stebiuosi. Tiesą sakant, aš labai daug repo klausau, nors į mane žiūrint to nepasakytum. (Juokiasi.) Mano dainos – tik dalis pasaulio, jos neapibrėžia visko.
Pati įkvepi didžiulę auditoriją. Bendrauji su savo klausytojais? Atsakai į privačias žinutes?
Atsakau, nes jų nėra milijonas. Aš nesu influencerė, į kurios pašto dėžutę plūstų laiškai. Nors anksčiau dalindavausi savo gyvenimu atviriau. Na, kai turi 40 sekėjų ir jie – tavo draugai, norisi pasidalinti tuo, ką veiki, kaip gyveni. O kai sekėjų skaičius perkopė 10 tūkstančių, supratau, kad gi tai yra „Siemens” arena. Ir aš tų žmonių nepažįstu!
Dabar viešoje erdvėje dalinuosi gyvenimu tiek, kiek jo susiję su muzika. Nes kai imi pernelyg daug dalintis viskuo ir susikūri iliuziją, kad taip reikia, iš tikrųjų tiesiog pradedi dirbti socialiniams tinklams. Kartais net norėčiau pasakyti – žmogau mielas, ar ne per daug tavo energijos sugraužia Instagram’as? Man pačiai nėra toks svarbus išorinis dėmesys. Man svarbu, kad namuose viskas būtų gerai, kad santykiai būtų gražūs.
Ir kokie tie santykiai? Gražūs?
Labai. Ramūs, gražūs. (Spjauna per petį.)
Todėl ir daina „Nusijuoksiu” – rami?
Ši daina – labai gabrieliška, savo plaukimu, muzikalumu ir tekstu gimininga kitai mano dainai „Test 2255”. Ir taip – ji yra pati ramiausia būsimojo albumo daina. Bet visa kita bus gerokai kitaip!