Gabrielis García MÁRQUEZAS (1927–2014) – populiari ir charizmatiška asmenybė, Nobelio premijos laureatas. Turbūt nėra žmogaus, nepasidavusio jo žodžių magijai, jei tik tas žmogus laikė rankose rašytojo knygą ir pažįsta raides.
ŠIAPUS IR ANAPUS. Pablo Neruda pasakė, kad Márquezas – svajones spjaudantis vulkanas. Aišku, taip buvo apibūdinamas ne žmogus, o menininkas. O koks buvo Gabo (taip visi jį vadino), kai nerašė? Netrūko skaitytojų, kurie įtarė, kad jis kuria prišniaukštęs narkotikų, nes normaliam žmogui tokios istorijos neateitų į galvą.
Taip, Gabo vaizduotė buvo audringa ir jis retkarčiais neskirdavo, kas tiesa, o kas – fikcija. Bet maestro nebuvo paslaptingas keistuolis – neturėjo galimybių. Jis baigė teisės studijas, daug metų dirbo žurnalistu, o reporteris – profesija, kuriai reikia aiškaus proto ir objektyvaus požiūrio į įvykius.
Be to, Gabo žinojo, ką daryti, kad pakilus nuo rašomojo stalo fantazijos nesektų iš paskos. Jis nuo vaikystės nekeitė draugų ir stengėsi dažnai su jais matytis, nes bičiulių džiaugsmai ir vargai buvo labai paprasti: jie traukdavo rašytoją iš anapus, grąžindavo į realybę.