„Iš pradžių į staiga užklupusį dėmesį žiūrėjau tarsi pro stiklą. Galvojau, rytoj viskas bus kaip anksčiau“, – žemaitiškai atliekamą baladę ŽGŽ („Žiaurē graži žėima“) sukūrusi Austėja GENDVILAITĖ (27) prisipažįsta nesitikėjusi, kad jos daina taip sujaudins žmones. Sceniniu Austiejos vardu prisistatanti kūrėja žemaitiškai dainuoja, kalba, net galvoja.
Sutapimas, kad šiais metais gamta dovanojo fantastišką žiemą, o jūs – net žemaitiškai nesuprantantiems jaudinančią dainą apie žiemą ir viltį rasti savo pasaką?
Ją pradėjau kurti 2018-aisiais. Daina žiauriai gražiai pavyko, bet man atrodė per desperatiška. Nutariau, kad reikia ko nors optimistiškesnio, ir padėjau ją į stalčių su mintimi, kad kada nors vis tiek baigsiu. Tuo metu sukūriau daug kitų dainų. Prabėgo pora metų, o sąžinė vis graužė, kad ši – dar nebaigta. Galvojau, rek atsisėsti ir pagaliau viską sudėlioti. 2020-ieji man buvo labai gražūs, daug potyrių. Pamaniau, rek atsidėkoti tiems metams ir gražia daina pasitikti naujus. Su tuo polėkiu ją ir įrašiau. Iš pirmosios dabartinėje dainoje likęs tik priedainis.
Ji gimė iš tikėjimo, kad šis pesimistinis laikotarpis baigsis ir viskas bus gerai. Tai tarsi vilties šauksmas.
Nujautėte, kad į šį šauksmą atsilieps tiek daug žmonių?
Tądien buvau grįžusi pas tėvus į Plungę. Prieš miegą maigiau telefoną. Pamačiau, kad mano feisbuko puslapyje gausėja patiktukų. Taip ilgai negalėjau surinkti tūkstančio, o tą vakarą pamačiau, kad jau perkoptas šis skaičius. Pamaniau, gal ko nors nesuprantu, ir užmigau.
Ryte patiktukų buvo dar daugiau, taip pat – krūva norinčių būti mano feisbuko draugais. Patikrinau „YouTube“ – ten dainos peržiūrų nedaugėjo. Sukau galvą, kas nutiko. Ir tuomet aptikau, kad šia daina feisbuke pasidalijo fotografė Jurga Perminaitė. Mudvi nepažįstamos: tiesiog jai patiko mano kūrinys. Jurgos paskyroje jį greitai pastebėjo, perklausė ir pasidalijo gal dvylika tūkstančių žmonių. ŽGŽ žaibiškai išpopuliarėjo. Mane užplūdo telefono skambučiai, žinutės.
Iš pradžių į šį staiga užklupusį dėmesį žiūrėjau tarsi pro stiklą. Ir mama paskambinusi vis sakė: „Neįsijausk, neįsijausk, tuoj tai baigsis.“ Tačiau ramybė negrįžo, supratau, kad visgi jau reikia įsijausti. Gavau tiek gražių žinučių, kad nebegalėjau likti už to stiklo – reikėjo pakelti akis ir į žmones, kurie tai siunčia.