„Jaučiuosi sutrikusi, gyvenanti ne savo gyvenimą. Juk aš nesirinkau kariauti“, – liūdnai, tyliai, tarsi sau, sako aktorė Karyna ČERNIAVSKA (26). Dėl karo baisumų su mama ir broliu iš Kyjivo pasitraukusi menininkė sielos ramybę ir erdvės kūrybai bando rasti Lietuvoje.
Karyna, priglausti nuo karo bėgančius žmones pasirengę daugelis šalių. Kodėl pasirinkote Lietuvą?
Prasidėjus karui apėmė panika. Svarstėme, ką daryti – likti Kyjive ar važiuoti kur nors netoli sostinės – į Bučą, pas mamos seserį, arba į Žytomyro sritį, pas tėvo brolius. Kažkodėl tėtis nusprendė, kad reikia keltis pas juos. Paprastomis aplinkybėmis ten nuvažiuodavome per pusantros valandos, o tąsyk užtrukome gal šešias, nes keliuose buvo didžiulės spūstys, žmonės su daiktais ėjo pėsčiomis.
Buvo girdėti stiprūs sprogimai. Labai baisu, atrodė, kad tuoj ant mūsų nukris kokia nors raketa, kad mirsime. Norėjosi lėkti kuo greičiau, o vos judėjome... Mane apėmė anksčiau nepatirta paniška baimė, nuo jos ėmė paralyžiuoti kūną, traukti rankas. Vienuolikmetis brolis Aleksandras taip neišsigando, jis mane ramino, masažavo rankas.
Pirmas dienas Žytomyre lyg ir buvo ramu, bet paskui Rusija puolė ir šią sritį. Virš galvų skraidė naikintuvai. Nežinojome, jie mūsų ar priešų. Man buvo labai baisu, prasidėjo nuolatiniai panikos priepuoliai.
Gal todėl, kad esu meniškos prigimties, viską perleidžiu per save, nė akimirkos negalėjau nurimti. Dėdė nusprendė, kad moteris ir vaikus reikia išvežti iš Ukrainos. Jis iš darbų pažinojo lietuvį Edvardą, kuris sutiko mus priglausti. Važiuoti per Ukrainą bijojome, bet visgi nutarėme rizikuoti.
Tėtis su broliu mus atvežė iki Lenkijos, ten pasitiko Edvardas su broliu Aleksu. Taip po labai ilgos kelionės aš su mama, broliuku ir trimis pusbroliais kovo 6-ąją atsidūrėme Nikronyse, prie Aukštadvario. Tas kaimas apsuptas miškų – pirmas dienas nesupratau, kur esame. Su mama norėjome pradėti dirbti, todėl kai pas pusbrolius atvažiavo jų mama, mes persikėlėme gyventi į Vilnių.