Garsi Rusijos pianistė Ksenija Knorre: apie skyrybas, vienatvę ir tobulos šeimos paveikslą

Atsparumo gyvenimo iššūkiams kodus atsinešame iš tėvų ar senelių: esate pabrėžusi, kad ryški ir apdovanota vidine jėga jūsų mamos Veros Gornostajevos, taip pat Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos profesorės, asmenybė buvo pavyzdys, kaip „atlaikyti gyvenimą“.

Užaugau šeimoje, kurioje dominavo motinos kultas, tačiau niekada jo stipriai nejaučiau, nes nesireikšdavo kokiomis nors despotiškomis formomis. Pagaliau, būdama maža mamą namie matydavau gana retai – atrodė taip užsiėmusi ir paskendusi savo darbuose, gastrolėse, kad... Ji ir dabar tokia pat vitališka, geba gyvenimo įvykius ir planus paversti tam tikra struktūra ir mėgsta aplinkiniams kurti vieno aktoriaus teatrą.

Įdomu, kad vienas iš tėvo protėvių buvo Rusijos observatorijos įkūrėjas ir pažįstamas su vengrų kompozitoriumi Ferencu Lisztu.

Įsivaizduokite moterį, kuri turi tiek rusiškų, tiek armėniškų genų. Tyli, bet ne mažiau stipri buvo ir tėčio asmenybė. Iš Baltijos vokiečių kilęs Vadimas Knorre, mokslininkas ir poetas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, dažnai mėgdavo pajuokauti: „Buvau du kartus vedęs ir abu – labai sėkmingai.“

Įdomu, kad vienas iš tėvo protėvių buvo Rusijos observatorijos įkūrėjas ir pažįstamas su vengrų kompozitoriumi Ferencu Lisztu. Apie tą pažintį, užsimezgusią Odesoje, muzikos genijus nesyk yra užsiminęs savo laiškuose. Aplinka, kurioje klasikines šeimos vertybes saugojo abu mano seneliai (iš tėvo pusės) ir kurioje kadaise buvo leidžiamas šeimos žurnalas, statomi spektakliai, priešingai nei mamos giminėje, priminė savotišką uždarą valstybę ir formavo mergaitės iš gerų namų bruožus, pagarbą giminystės ryšiams, vyro ir žmonos santykiams. 

Tokio sukirpimo žmonėms bet koks šeimos braškėjimas ar juolab griūtis – neįmanomas reiškinys. Neabejotina, kad tokia gyvenimo filosofija mane taip pat labai paveikė. Kaip ir mamos bruožas: jei ką nors pradėjai, užbaik iki galo, nes neįgyvendinti siekiai, idėjos, neatlikti veiksmai, blogi ar geri, neišsakytos mintys, neišsiaiškinti santykiai užteršia ir mus pačius, ir aplinką, kurioje esame, veda į chaosą. 

Kol neperėjau paauglystės, man nerūpėjo socialiai įsitvirtinti, įrodyti kam nors, ką sugebu, kam esu pašaukta, – tiesiog mėgavausi laisve, kurią tik iš dalies apribodavo pamokos ir repeticijos prie muzikos instrumento, nes, laimei, mama neturėjo laiko ir noro stovėti už nugaros, tad padykinėdavau ir „pachaltūrindavau“. Kažkada su bendraklasiu garsiu smuikininku Dmitrijumi Sitkoveckiu (jo mama – pianistė Bela Davidovič) svarstėme, ar būtume išgyvenę, jei mūsų mamos būtų kontroliavusios kiekvieną žingsnį: kai stipri asmenybė sukoncentruoja žvilgsnį į vieną žmogų, šis gali ir neatlaikyti. 

Koks jums pačiai atrodo tobulos šeimos paveikslėlis?

Metams bėgant, jis labai keitėsi. Be to, jeigu tą paveikslėlį mėginame nuolat pritempti prie realybės, atrodome panašūs į Sizifą, ridenantį į kalną akmenį. Galiausiai patenkame į aklavietę. Ir kuo vėliau suvoksime, kad idealizuojamas gyvenimas skiriasi nuo realaus, tuo skausmingiau tą nusivylimą priimsime. Be to, lekiantis laikas keičia ir idealus. Puikiai suvokiame, apie kokį princą ant balto žirgo svajoja šešiolikmetė, ką apie vaikinus mąsto dvidešimt penkerių sulaukusi mergina ir kokių likimo netikėtumų dar gali patirti keturiasdešimtmetė. 

Ir kuo vėliau suvoksime, kad idealizuojamas gyvenimas skiriasi nuo realaus, tuo skausmingiau tą nusivylimą priimsime.

Mano amžiaus moteris, palydėjusi į savarankišką gyvenimą vaikus, neretai patyrusi santuokos griūtį, laiminga jausis tik tada, jei atsiduos kūrybai ir rūpinsis, kaip tobulinti savo dvasią, jei suvoks, kad bet kokia materiali konstrukcija anksčiau ar vėliau pasmerkta griūti.

Tada ir diskusijos, kas teisus, o kas neteisus, kas moralus, o kas su morale apskritai neturi nieko bendra, – bevaisės. Dievo akivaizdoje visi esame lygūs.

Galutinis kelionės tikslas visų tas pats – į amžinybę, tačiau kol randame tiesų kelią, apsukame dar kelis ratus, mėgindami kurti vieną šeimą, paskui kitą, o gal ir trečią; keičiame vienus namus kitais, kol nusiviliame neradę nei meilės, nei laimės. Tik savotiškai ištempiame save laike ir erdvėje. Juk vis tiek ieškojimų rezultatas pasidaro absoliučiai aiškus: liekame vieni – tokie, kokie gimstame.

Giliau save pažinti pradedu tik dabar, būdama brandi moteris.

Daugelis mano kartos žmonių pavaikščioję gyvenimo ratais prieina išvadą, kad kabindamiesi už kitų gyvenimų jie sugaišo marias laiko, paseno, kol pagaliau suprato, jog per mažai dėmesio skyrė savo vidiniam pasauliui ir sau pažinti.

Ne išimtis ir aš pati: giliau save pažinti pradedu tik dabar, būdama brandi moteris. Esu auklėta krikščioniškos kultūros pagrindais, tačiau tik šiandien įsisąmoninau, kad vieni svarbiausių gyvenimo principų – nekenkti kitiems, nesierzinti, nesipiktinti dėl vienokio ar kitokio jų poelgio. 

Jaunystėje atrodė, kad mano bendravimas su žmonėmis turi tik teigiamos energijos, tačiau nūnai save matau toli gražu ne angelą. Subręsti ir išmintingiau vertinti pasaulį, pasisemti tolerancijos, išmokti atleisti man padėjo muzika. Būdama profesorė, studentus ne tik mokau grojimo technikos – noriu kalbėdamasi su jais perteikti gyvenimo filosofiją.

Iškart matau: jei grojančio žmogaus viduje tuščia, jei iki jo sielos negali niekaip prisibelsti, jokia technika talento nepagimdys. Beje, mokydama kitus, mokausi ir pati. Žinau, daugeliui darbas tampa rutina, o man, atvirkščiai – tai pati veiksmingiausia terapijos priemonė, leidžianti pabėgti nuo gyvenimo rutinos. Dieve, už tai dar ir pinigus moka – kas gali būti geriau?

Visą interviu skaitykite naujausiame sausio mėnesio žurnale „Laima“.