Garsiausias viešbutininkas C. Hiltonas – viskas, prie ko prisiliesdavo, nešdavo pelną

Buvo kalbama, kad viskas, prie ko prisiliesdavo šis žmogus, nešdavo pelną – net sudužusios vazos. Be pokerio ir golfo, vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų buvo pažindintis su savo viešbučių svečiais. Jis galėdavo valandų valandas lūkuriuoti šviesiame vestibiulyje, stebėti lankytojų veidus ir klausinėti: „Ar jums pas mus patinka?“ „Taip, žinoma, – atsakydavo šie, manydami, kad kalbasi su paprastu salės administratoriumi. – Mes laimingi, kad pasirinkome būtent jus...“

Šeimyninis verslas

O prasidėjo viskas nuo atsitiktinumo. San Antonijuje, Naujosios Meksikos valstijoje, Gusas Hiltonas turėjo parduotuvę, kurios pajamų užteko, kad pastatytų erdvų namą su miegamaisiais. Tačiau visas jo gyvenimas vos nesugriuvo per 1907 metų ekonomikos krizę. Vieną rytą jis prabudo elgeta ir pirmą kartą nežinojo, ką daryti. Juk aštuoni vaikai – ne juokas. „Ar kas nors turite kokių minčių, kaip mums iš viso šito išbristi?“ – kreipėsi į šeimynykščius. Ir čia prabilo trylikametis sūnus Conradas, kurį šeimoje visi vadino tiesiog Connie’iu. „Mes turime dešimt kambarių. Iš penkių arba šešių padarykime viešbutį, o patys įsikurkime kituose. Mama su mergaitėmis ruoš svečiams maistą, o aš apsiimsiu tvarkyti bagažą ir visa kita. Iš nuomininkų būtų galima imti po pustrečio dolerio per dieną.“ Gusas smalsiai pažvelgė į sūnų ir įvertino: nekvaila mintis. Vaikis turi galvą. San Antonijuje iš tikrųjų trūko viešbučių, o ir tie – brangūs, purvini ir prastai maitino.

Kaip žinoma, už iniciatyvą baudžiama. Conradui teko dirbti už visus daugiausia: jis guldavo dešimtą, keldavosi vidurnaktį ir lėkdavo į stotį pasitikti naktinio traukinio. Geranoriškai šypsodamasis griebdavo svečių lagaminus, palydėdavo į kambarius, išduodavo išbalintą ir kruopščiai išlygintą patalynę, neužmiršdavo apie muilą ir rankšluostį. Nors niekas nemokė, tačiau jis greitai sumojo, kad kiekvienam nuomininkui reikia skirti šiek tiek asmeninio dėmesio. Conradas į sąsiuvinėlį kruopščiai užsirašydavo, kada pažadinti svečią ir ko šis pageidautų pusryčiams. Po kelių mėnesių San Antonijaus apylinkėse ir net Čikagoje galėjai išgirsti: „Kai būsite mieste, būtinai eikite pas Hiltonus. Ten švariausia patalynė ir skaniausias maistas...“ Visi buvo patenkinti, nedidelis šeimyninis pensionas padėjo Hiltonams pergyventi Didžiąją depresiją, o netrukus ir parduotuvė ėmė nešti pelną.

Tėvo pinigai leido Conradui gauti puikų išsilavinimą. Nors baigė kalnakasybos mokslus, inžinieriumi dirbti nesiruošė, o didžiausia svajonė tapti bankininku baigėsi nesėkme – įkurtas nuosavas bankas neišsilaikė nė metų ir žlugo. Hiltonas suprato, kad niekas šiame mieste jam nepatikės savo santaupų, nes paskui jį jau vilkosi nevykėlio avantiūristo šleifas. Ilgai nesvarstęs nusprendė traukti į Teksasą. Ten nafta, o nafta – juodasis auksas ir didelės galimybės.

Nakvynės namų šeimininkas

Į Siską, pilką šachtininkų miestelį Teksase, trisdešimt vienų Connie’is atvyko su bičiuliu. Jie iškart patraukė į vienintelę „Mobley“ nakvynės užeigą. Čia juos šlykščiai pamaitino ir atnešė keisto skonio vandens. Connie’is pašaukė jaunutę padavėją: „Negi neturite šviežio?“ Ši kaltai gūžtelėjo pečiais: deja, nuomininkams vandens įpila tiesiai iš čiaupo. Kiekvienam atvykėliui ponas Mobley išskirdavo lovą tik parai, tad kai ryte pasirodė nauja šachtininkų partija, pareikalavo nešdintis. Sėdėdamas parke ant suolelio Connie’is stebėjo iš stoties plūstančią išvargusią minią ir staiga jį persmelkė mintis: viešbutis!

Po kelių minučių jis stovėjo prieš nesvetingos užeigos savininką. „Keturiasdešimt tūkstančių grynaisiais, – gižiai mestelėjo tas, – ir ši irštva jūsų.“ Connie’is mintyse švilptelėjo: 40 tūkstančių už didelę patalpą su erdviais kambariais – vieni niekai. Tas Mobley tikras kvailys arba kažkas čia negerai. Hiltonas paprašė išlaidų knygų ir iki išnaktų prasėdėjo tvankiame biure jas studijuodamas. Keista, bet viskas buvo santykinai gerai. Išskyrus tai, kad pajamas buvo galima padidinti tris kartus, o aptarnavimą pagerinti dešimtkart. „Sutinku, – Konis sukirto rankomis su Mobley. – Bet man reikės savaitės, kad galėčiau pervesti pinigus iš Naujosios Meksikos.“ Dėl šito Connie’iui reikėjo pasukti galvą. Nuosavų jis turėjo tik penkis tūkstančius, kitus trisdešimt penkis reikėjo iš kažkur gauti. Mama (tuo metu jaunuolio tėvas jau buvo žuvęs automobilio avarijoje) iškart išsiuntė pinigus, dar keli pažįstami patikėjo po penkis tūkstančius, liko gauti 20 tūkstančių. Ir čia Connie’is prisiminė Sisko banką.

Vos įžengęs į pastatą, jis patraukė tiesiai pas banko prezidentą ir be užuolankų pareiškė, kad nori pirkti „Mobley“ viešbutį. Pusę lėšų turi, o kitą pusę norėtų pasiskolinti. Prezidentas smalsiai nužvelgė jaunuolį: paskolinti 20 tūkstančių pirmam sutiktam? „Ar pusė turimų lėšų – jūsų nuosavos?“ – pasidomėjo. Connie’is prisipažino, kad savų teturi penkis tūkstančius, kitus paskolino bičiuliai. Netikėtai bankininkas tarė: „Gerai, aš duosiu prašomą sumą.“ Deja, kitą dieną paaiškėjo, kad vieno iš gautų penkių tūkstančių dolerių čekio negalima išgryninti. Nė sekundės nedvejojęs Connie’is vėl metėsi į banką. „Iškilo problema“, – prislėgtu balsu pareiškė. Ir apie viską papasakojo. Bankininkas patylėjo, o paskui pabrėžė, kad tokia pradžia gali labai apsunkinti banko santykius su naujuoju klientu. Bet pažadėjo reikalą sutvarkyti.

Po kelerių metų pietaudamas su banko prezidentu Conradas pasmalsavo, kodėl jis vis dėlto davė pinigų visai nepažįstamam žmogui. Šis atsakė, kad pirmiausia Hiltonas į pirkinį investavo visą savo kapitalą, antra, kai kilo pirmųjų problemų, nesislapstė, sąžiningai perspėjo banką apie sunkumus. Hiltonas visam gyvenimui įsisavino taisyklę: pradėk verslą su nuosavais pinigais ir būk sąžiningas.

Dabar viskas priklausė tik nuo jo paties. Pirmiausia jis padidino miegamųjų vietų skaičių, kad patenkintų nakvynės laukiančios minios poreikius. Conradas pastebėjo, kad viešbutyje yra daug nepanaudotos erdvės, pavyzdžiui, restorane net piko valandomis susirinkdavo ne daugiau kaip dvidešimt penki žmonės, o vietos čia buvo penkiasdešimčiai. Hiltonas sumažino restoraną beveik perpus, užtat viešbutis padidėjo keliais numeriais. Ilgainiui tai taps jo arkliuku: „įdarbinti“ nenaudojamas erdves. „Dirbti turi kiekvienas kvadratinis metras“, – mėgo kartoti. Greitai atėjo suvokimas, kad parduoti kambarius nėra sunku, kur kas naudingiau pardavinėti komfortą ir jaukumą. O tai reiškė, kad nuomininkai turi gauti maksimalų nemokamų paslaugų paketą: švarią patalynę, karštus pusryčius, žadintuvą... Be to, būtų neblogai neįkyriai įpiršti ir mokamų paslaugų. Netrukus aplink erdvę darkančias kolonas atsirado vitrinos: čia buvo galima nusipirkti visokių smulkmenų – nuo laikraščių ir žurnalų iki drabužių šepečių ir dantų pastos. Kiekviena kolona, vėliau prisipažins, atnešė po 8000 tūkstančius dolerių per mėnesį. Po metų Hiltonas nusipirko dar vieną viešbutį Fortvorte, paskui dar du kiek mažesnius. Didžiosios depresijos išvakarėse jis turėjo 350 numerių ir pakankamai pinigų, kad pastatytų nuosavą viešbutį „nuo nulio“.

Svajonės pildosi

Hiltonas nusprendė išsiveržti iš provincijos į Teksaso sostinę Dalasą. Čia turėjo atsirasti pirmas jo vardo viešbutis. Sostinėje jis nusipirko erdvų namą ir ėmė galvoti apie vedybas. Sulaukęs 36-erių Connie’is dar nebuvo patyręs stipraus jausmo. Mary Barron pastebėjo per mišias ir liko sužavėtas. Jis suprato, kad kvaila laukti aistringų prisipažinimų, svarbiau pasirūpinti giminės pratęsimu. Prekybininko dukra buvo daugiau nei dešimčia metų jaunesnė už Conradą. Merginai irgi patiko drovus turtuolis. Ją žavėjo, kad Connie’is visai nežinojo, kaip elgtis su moterimis: nemokėjo sakyti komplimentų ir baiminosi pabučiuoti jai ranką – pasilenkdavo ir, lūpomis neliesdamas rankos, bučiuodavo orą. Pasipiršo jis irgi keistokai: „Mes galėsime susituokti tik po to, kai atidarysiu Dalase savo viešbutį“, – pareiškė. Iki tol jis vargino sužadėtinę nerimą keliančiomis žinutėmis apie kilusias kliūtis statant viešbutį. Mary teko susitaikyti, kad būsimas vyras naktimis sapnuoja ne jos mėlynas akis, o statybas. Kai 1925 metais „Dallas Hilton“ buvo atidaryta 325 kambarių, sužadėtinė lengviau atsikvėpė. Tiesa, kuklios jųdviejų vestuvės gerokai nusileido prašmatniai viešbučio atidarymo ceremonijai.

Mary nenuvylė Conrado. Ji nepriekaištingai rūpinosi šeima ir namais, pagimdė tris sūnus – Nicky, Barroną ir Ericą, tačiau iš tikrųjų vyro neturėjo. Mary vis rečiau juokdavosi, o Connie’is nė nepastebėjo, kaip pamažu virto viešbučių maniaku. Kartą jis iškilmingai pareiškė: „Mary, aš noriu tau patikėti paslaptį – nusprendžiau kiekvienais metais atidaryti po viešbutį.“ O per žmonos gimtadienį linksmai mestelėjo: „Važiuoju pirkti dovanų savo damai.“ Mary nekantriai laukė, ką gi vyras jai padovanos. Tačiau Conradas grįžo tuščiomis rankomis, sėdo už šventinio stalo ir, pabučiavęs žmoną, tarė nei šį, nei tą: „Kokia tu jautri, mieloji, kad suruošei tokią šventę mano mergaitei.“ Atkimšo šampaną. „Noriu išgerti už mano pirmąją damą“, – pakėlė taurę. Mary išraudo: dabar vyras pasakys jai ką nors malonaus ir pagaliau įteiks dovaną... „Jos vardas – „San Angelo Hilton“, – lyg niekur nieko tęsė Hiltonas. – Ir ji, be abejo, pirmoji miesto gražuolė. Šiandien nepagailėjau jai puošmenų...“

Didžioji depresija palietė visus. 1929 metų biržos griūtis nepagailėjo devynių iš dešimties klestinčių amerikiečių kompanijų, ir Hiltonas, deja, nebuvo laimingųjų sąraše. Negalėdamas išlaikyti, viešbučius vieną po kito uždarė. Galiausiai mainais į solidų kreditą teko juos užstatyti bankui. Tačiau kredito išmokėti nepavyko. Likimo ironija, bet Hiltoną išgelbėjo ta pati Didžioji depresija, kuri ir sunaikino. Gavęs visus viešbučius bankininkas, žinoma, neapsidžiaugė. Neturėdami pinigų žmonės miegojo gatvėse, taupė net maistui. Turistų taip pat buvo mažai. Neradęs kitos išeities, bankininkas nusamdė Hiltoną administruoti jo paties viešbučius, paskyrė milžinišką 18 tūkstančių dolerių metinę algą.

Tačiau tai nepadėjo išsaugoti šeimos. Vieną vakarą Mary pareiškė, kad nori skirtis. Hiltonui tai nuskambėjo lyg griaustinis iš giedro dangaus. Jis mylėjo Mary taip, kaip mokėjo, be to, buvo uolus katalikas ir žodis „skyrybos“ rėžė ausį lyg pjūklas. Ketvirtojo dešimtmečio Amerikoje tai griovė reputaciją ir Conradui vaidenosi, kad bankai nustos duoti kreditų kaip moraliai nepatikimam partneriui. Negana to, Mary apsisprendė, kad vyresnieji berniukai liks su tėvu, o jaunėlį pasiims su savimi. Po metų Hiltonas atsidūrė sanatorijoje – sustreikavo širdis. Nė penkiasdešimties neturintis milijonierius jautėsi kaip šimtametis griuvena.

Būkite mano svečias

Gydytojo patartas Hiltonas pirmą kartą gyvenime nusipirko vasarnamį Pietų Kalifornijoje, Holivudo pašonėje. O kai čia įsigijo „Sir Francis Drake“ viešbutį ir pradėjo statybas, Beverly Hilse tapo ypač populiarus. Dabar netgi žmonės, tolimi nuo verslo, užversdavo jį klausimais. Ar tiesa, kad jis asmeniškai kasdien peržiūri ypatingų svečių sąrašus? Taip, neslėpė Hiltonas. Jis tikrai samdo žmones, kurie diskretiškai domisi ypač svarbių viešbučio svečių įpročiais. Pavyzdžiui, prezidentas Herbertas Hooveris slapčia dievino mėtinius ledinukus ir žalius obuolius. Apsistojęs viename iš Hiltono viešbučių šių delikatesų galėjo valgyti į valias. O aktorė Mary Pickford negalėjo atsigėrėti Alpių našlaitėmis ir jautė silpnybę belgiškam alui. Kai ji apsilankydavo „Hilton“, savo kambaryje rasdavo ir vieno, ir kito. Vienu metu Amerikoje sklido net anekdotas: jei Hiltono viešbutyje apsistotų, tarkim, garsus rašytojas, ant stalelio greičiausiai jo lauktų trečdalis parašyto naujojo romano.

Nelikdavo be dėmesio ir eiliniai svečiai. Šito Hiltonas išmoko pirmiausia. Jis sakė, kad nebrangiame numeryje turi būti tokių prabangos elementų, kurie priverstų svečią pasijusti visuomenės laipteliu aukščiau, nei yra iš tikrųjų. Tarkim, pigiuose numeriuose Hiltonas pareikalavo kabinti prabangias užuolaidas, o prastus paveikslus puošti paauksuotais rėmais. Tokios smulkmenos esą kūrė interjerą. O dėl esminių dalykų – visi žinojo, kad Hiltonas buvo pirmas, kuris kambariuose įrengė kondicionierius, pastatė televizorius, duryse įtaisė automatines spynas, atkreipė dėmesį į patogų automobilių parkavimą, restoranams nusamdė geriausius virėjus. Knygoje „Būkite mano svečias“ Hiltonas pabrėžė, jog ypač svarbu, kad žmogus – turtingas ar nelabai – pasirinkęs „Hilton“ viešbutį jaustųsi esąs laukiamas.

Pamažu Hiltonas išsipirko visus viešbučius ir 1940 metais vėl tapo savo sukurtos imperijos visateisiu šeimininku. Kartą per vienus kviestinius pietus susipažino su dvidešimt trejų blondine Zsa Zsa Gabor, kuri neatitraukė nuo jo degančių panteros akių. Hiltonas nepažinojo moterų ir nesuprato jų elgesio subtilybių. Zsa Zsa jau buvo kartą ištekėjusi: pirmasis jos vyras, Turkijos užsienio reikalų ministras, išsivežė, pačios žodžiais, į tą laukinę šalį, ja nesidomėjo ir šykštėjo dovanų. Ji apdairiai nutylėjo, kad nusiraminimą greitai rado šalies diktatoriaus Mustafos Kemalio Atatürko glėbyje. Tačiau viso to Conradas nežinojo. Jam atrodė, kad Zsa Zsa visą vakarą užvertusi galvą juokėsi iš jo vykusių pokštų. Kaip užsuktas jis pasakojo jai apie sėkmingus sandorius, procentus, akcijas, novatoriškus sprendimus ir manė, kad dar niekada nebuvo sutikęs tokios jį suprantančios moters. Lydėdamas namo Conradas ryžosi pasakyti gražuolei komplimentą: „Jūs tokia pat nuostabi, kaip ir „Francis Drake“. Vieną akimirką blondinė net sutriko ir pasiteiravo, ar tik galantiškas vyras nesidomi berniukais. „Greičiausia aš ją pamilau dėl to, kad ji buvo visiška mano priešybė: logika prieš chaosą, rimtumas prieš lengvabūdiškumą, 24-ių valandų darbo diena prieš 24-ias valandas švenčių“, – dienoraštyje rašė Hiltonas.

Po vestuvių kurį laiką viskas ėjosi puikiai: jis uoliai apmokėdavo astronomines žmonos sąskaitas, kol suvokė, kad išlaidos prilygsta vos ne naujam viešbučiui. Po ketverių metų įsimylėjusi aktorių George’ą Sandersą, Zsa Zsa su Hiltonu, jau laukdamasi jųdviejų dukters Francescos, išsiskyrė beveik gimdymo išvakarėse ir vyras buvo priverstas atiduoti jai solidžią išmoką.

Visi keliai veda pas Hiltoną

Daugiau niekas netrukdė susitelkti prie projektų. Dar 1946-aisiais Conradas įkūrė „Hilton Hotels“ bendrovę ir ėmė statyti hiltonus užsienyje, pradėdamas nuo pirmojo viešbučio Puerto Rike. Tuo metu vienas pirmųjų ėmė juos žymėti žvaigždutėmis kaip konjaką – kuo daugiau žvaigždučių, tuo aukštesnė viešbučio klasė. Net oro uostuose pristatė viešbučių. Neapsisprendusių, ką pasirinkti, keleivių vos ne prie trapo laukė taksi su užrašu „Hilton“ – visi keliai vedė tik ten.

Dėl nesenkančios energijos Conradas netrukus gavo pravardę – „entuziastingas verslininkas“. Ruošdamasis pirkti konkurento viešbutį visada asmeniškai gilinosi ir tyrinėjo aplinką. Stebėjo, kiek vyrų ir moterų įeina ir kiek išeina šypsodamiesi, koks vestibiulio dydis, kiek lempučių dega prie įėjimo, o kiek yra perdegusių.

1949-ųjų spalio mėnesį pagaliau išsipildė didžiausia Conrado Hiltono gyvenimo svajonė: jis gavo prabangią, elegantišką ir rafinuotą gražuolę „Waldorf-Astoria“ – prestižiškiausią Niujorko viešbutį Penktajame aveniu. Į viešbučio atidarymo šventę šeimininkas atvyko pasipuošęs jaunikio kostiumu. „Šiandien aš vedu mylimiausią savo damą ir tikiuosi, kad tai bus sėkmingiausia mano santuoka“, – iškilmingai kalbėjo tituluotiems svečiams. Dauguma nesuprato metaforos ir ėmė dairytis nuotakos.

1969 metais „Hilton“ atsidūrė dėmesio centre. Amsterdame, prezidentiniuose apartamentuose, įvyko garsioji Johno Lennono ir Yoko Onos spaudos konferencija. Čia buvo sukviesti visi norintys. Viešbutį užplūdo minia: ne tik žurnalistų, bet ir gerbėjų, šiaip žioplių, norinčių pamatyti žvaigždes. Administracija turėjo ne tik prižiūrėti tvarką, bet ir nesulaužyti geležinės taisyklės, jog kiekvienas svečias yra laukiamas. Personalas su iššūkiu susidorojo.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Hiltono žvilgsnis nukrypo į Las Vegasą – pripažintą Amerikos lošimų sostinę. Kodėl gi nesuderinus malonumo su nauda? Tam tikslui jis įsigijo du viešbučius – „Flamingo“ ir „Las Vegas International“. Iki tol nuodėmių mieste viešbučiai ir kazino buvo atskirai. Beje, abu viešbučiai išgarsėjo dar ir kaip vietos, kur vaidenasi. Pirmajame kartkartėmis pasirodo gangsterio Bugsy Siegelio vaiduoklis, o antrąjį lanko Elvio Presley dvasia. Žinoma, jokių įrodymų nėra, tačiau brendas mielai vilioja klientus tokia originalia reklama.

Savo viešbučius dažnai lygindamas su moterimis Hiltonas sakydavo, kad kiekvienas jų turi moters charakterį. „Las Vegas Hilton“ – vaidinga, kaprizinga, lengvai pasiekiama...“, „Hilton Chicago“ – išdidi, niekinanti smulkmeniškumą, turinti erelio profilį...“, „Dallas Hilton“ – kaip iš akies traukta Mary France (trečioji Connie’io žmona) – tas pats tvarkingumas, kruopštumas, ta pati laikysena. Ir ji tokia pat jauki, kaip ir „Dallas Hilton“.

Po to, kai gavo „Waldorfą“, Conradą apėmė liūdesys, kaip dažniausiai nutinka žmonėms, pasiekusiems savo tikslą. Jis toliau vadovavo dviem „Hilton Hotels“ bendrovėms – amerikietiškajai ir tarptautinei. Pajamos augo lyg ant mielių. Tačiau jis prarado gyvenimo tikslą. Sūnūs, kaip Hiltonas jau anksčiau pastebėjo, neturėjo tos beprotiškos energijos, kuri iš paprasto sėkmės lydimo verslininko padaro genijų. Vyriausiasis Nicky, kaip ir buvo galima tikėtis, mažiau nei po metų išsiskyrė su Holivudo gražuole Elizabeth Taylor, toliau švaistė tėvo pinigus ir tapo priklausomas nuo azartinių žaidimų. Barronas iškart nusprendė, kad viešbučiai – ne jo aistra, tačiau būtent į jį tėvas dėjo didžiausias viltis ir 1966 metais paskyrė amerikietiškosios bendrovės „Hilton Hotels“ direktoriumi. Jaunėlis Ericas pradžioje studijavo viešbučių verslą, vėliau metė. Tėvas į sūnaus pasirinkimą žvelgė niekinamai: jo paties esą niekas nieko nemokė; toks verslas reikalauja uoslės, praktikos, turi žvelgti konkurentui į akis. Argi to galima išmokti per paskaitas ar perskaityti vadovėliuose?

1976-ųjų pabaigoje Konradas Hiltonas ryžosi trečiajai santuokai su Mary France. „Norite sužinoti tikrąją mano vedybų su France priežastį? – netrukus po vestuvių į žmonos geriausią draugę kreipėsi naujai iškeptas jaunikis. – Pirma, ji gauna dideles lėktuvo bilietų nuolaidas. Antra, ji turi daug naudingų ryšių. Su šia moterimi man nieko nereiškia įsigyti naują viešbutį“, – rašoma Randallo Taraborrelli knygoje „Hiltonai. Garsiosios amerikiečių dinastijos praeitis ir dabartis“.

Tačiau šeimyninė laimė truko tik keletą metų. Garsiausias pasaulyje viešbutininkas mirė 1979-aisiais. Pasakojama, kad paskutiniai jo žodžiai buvo: „Pasirūpinkite mano damomis. Meldžiu.“