Garsų menininkė Red Pig Flower: „Daug girdėjau apie Lietuvos reivo sceną – ji stipri“

Red Pig Flower prisistato kaip garsų menininkė, aktorė, prodiuserė ir profesionali svajotoja. Šiuo metu laiką tarp Londono ir Berlyno dalinanti japonų bei korėjiečių kilmės mergina muzikinę karjerą pradėjo dar vaikystėje, o kaip didžėjė į Tokijo ir Seulo klubų duris pasibeldė 2005-aisias, būdama 17 metų.

Laikui bėgant Red Pig Flower pasirodymų geografija išsiplėtė. Atlikėjos įrašai pateko į gerai žinomų šokių muzikos korifėjų grojaraščius, tarp jų – šokių revoliuciją prieš tris dešimtmečius sukėlusio Johno Digweedo, vokiečių house ir tech house pionieriaus Iano Pooley, Maxo Cooperio, DoubtingThomas, Baikal ir kitų.

Red Pig Flower eksperimentuoja ir audiovizualinio meno srityje. Pavyzdžiui, paskutinis projektas „Weird and Beautiful“, kuriame susipina sapnai, troškimai ir tikrovė, puikiai reprezentuoja jos pačios gyvenimą ir garso filosofiją. Pasirodymų metu, norėdama panardinti klausytojus į ribinę būseną tarp tikrovės ir vaizduotės, Red Pig Flower naudoja daug natūralių garsų, rengiasi akį traukiančiais rūbais ir netgi tampa aktore.

Daugiau apie jos menines koncepcijas ir ką išgirsime Vilniuje – iš pačios Red Pig Flower lūpų.

Kaip atsiradote muzikos pasaulyje?

Vaikystėje grojau grupėje, tačiau po poros metų mečiau šį užsiėmimą, nes tuo metu muzikos grupių scena Azijoje nedidukes merginas kaip aš laikė kažkuo panašiu į lėles. Po to bandžiau surasti savo kelią muziką kurdama viena. Ėmiau belstis į techno klubų duris – man patiko minimal stilius, kuris palieka labai daug erdvės publikos vaizduotei. Be to, didžėjų bendruomenė rodo daugiau pagarbos jos nariams nei muzikos grupių. 2005 metais pradėjau DJ karjerą ir niekada to nesigailėjau.

Esate labai įvairialypė menininkė. Papasakokite apie savo meno projektus.

Vėlgi, tapyti pradėjau vaikystėje. Šiuo metu daugiau dėmesio skiriu vaizdo ir garso meno sritims, kurios yra susijusios su mano pasirodymais. Tikiu, kad jeigu gali papasakoti istoriją, kokia meno forma tai darai nėra svarbu. Menu stengiuosi ištrinti ribą tarp tikrovės ir vaizduotės, todėl kuriu daug hipnotizuojančių, optine apgaule paremtų vaizdo klipų. Šiuo metu taip pat kuriu ambientinius garsus pirmojo prisiminimo tema – žaidžiu su pasąmone.

Kas jus įkvepia?

Muzikos kūryba man yra tarsi dienoraščio rašymas. Skaitoma knyga, pokalbis su draugais prie vakarienės stalo – visas mintis ir akimirkas bandau sulieti į muzikos kūrinius.

Viskas! Aš kone kasdien kuriu muziką ar ką nors kitą. Muzikos kūryba man yra tarsi dienoraščio rašymas. Skaitoma knyga, pokalbis su draugais prie vakarienės stalo – visas mintis ir akimirkas bandau sulieti į muzikos kūrinius. Pavyzdžiui, neseniai dar kartą perskaičiau George‘o Orwello „1984“ ir supratau, kad daugelį ten rašomų dalykų galima pritaikyti šioms dienoms – ir iš šių mano minčių gimė trys kūriniai. Kartais žmonės klubuose man prišneka keisčiausių dalykų, kuriuos tuoj pat užsirašau, kad nepamirščiau.

Kaip galėtumėt apibūdinti savo muzikos stilių?

Mano pasirodymas gali būti labai įvairus – priklausomai nuo situacijos. Vis dėlto pagrindinė tema, kurios laikausi tiek kurdama muziką, tiek grodama klubuose, yra kelionė. Tai gali būti kelionė su hipnotizuojančiais elementais į kitą išmatavimą, kartais – keliavimas į kitą pasaulio kraštą su rytietiškomis melodijomis ar afrikietiškomis perkusijomis. Žodžiu, visada stengiuosi muzikos klausančius ar šokančius žmones pasiimti kartu su savimi į jausmingą kelionę.

Kūrinys „The Risers“ pasirodė lietuvių „Runemark“ leidybos kompanijos rinkinyje „Runes #2“. Kaip pradėjote su jais bendradarbiauti?

Jį sukūriau senokai, kai jaučiausi nuliūdusi. Norėjau sukurti techno kūrinį, kuris mane priverstų pajusti viltį ir priverstų skraidyti, kaip dainuojama vokalinėje kūrinio partijoje – „feel your dream“. Įrašą nusiunčiau savo vadybininkui Idrissui D ir paprašiau jo nuomonės. Jam „The Risers“ taip patiko, kad persiuntė įrašą Marijui Adomaičiui, kuris nusprendė jį išleisti – dideliam mano nustebimui.

Pasirodymas „Next Station“ renginyje bus pirmasis kartas, kai grosite Lietuvoje. Ko tikitės?

Išties daug girdėjau apie Lietuvos reivo sceną iš savo kolegų. Jie sakė, kad scena yra labai stipri ir klestinti. Nekantrauju tai išvysti savo akimis.

Kas pačiai bus kita stotelė?

Aš visą laiką judu... Kaip menininkė, šiuo metu baigiu eksperimentinį dokumentinį filmą „Pirmasis prisiminimas“. Tikiuosi, kad jo premjera įvyks šiais metais. Kaip muzikantė, norėčiau pradėti rengti gyvus pasirodymus. Tai daryti yra sunkiau ir aš net drebu, bet noriu sau pačiai mesti iššūkį. Galbūt kada nors galėsiu padaryti audiovizualinį pasirodymą, kuriame bus vien tik mano sukurti vaizdai ir muzika. To ir siekiu žingsnis po žingsnio.