Garsųjį „Inkarą“ prikelti pasiryžęs Jonas Gilys: „Vaikystėje smagiai laksčiau juos avėdamas“

Kaune veikusios įmonės istorija baigėsi bankrotu, streikais, teismais ir jau buvo kone užmiršta – buvo likęs tik legendinis pavadinimas. Kodėl nusprendėte ją prikelti?

Juokaudamas sakau: geras vardas neskęsta, tad „Inkaro“ prekės ženklą bandau atgaivinti. Amerikiečiai turi „Nike“ (nuo 1964 metų), vokiečiai – „Adidas“ (nuo 1948-ųjų) ir „Puma“ (nuo 1924-ųjų), anglai – „Reebok“ (nuo 1958 metų), lietuviai turi „Inkarą“ (nuo 1933 metų).

„Inkaro“ pavadinimas šiandien labiau susijęs su nostalgija, nes tuo metu didžiajai daliai lietuvių tai buvo vienintelė prieinama sporto avalynė. Anuomet neturėjome kito pasirinkimo – lakstai arba su „inkarais“, arba su kokiais nors odiniais sandalais. Klestėjimo laikais per metus buvo pagaminama apie 12 milijonų porų batų ir parduodama visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Pasak tuomečio gamybos vadovo, jų produkcija pasiekdavo net Čekoslovakiją ir socialistinę Vokietiją. Įdomus faktas, kad buvo gaminama speciali avalynė Ignalinos atominėje elektrinėje dirbantiems žmonėms.

Deja, paskutiniai veiklos metai buvo liūdni: įmonė bankrutavo, žmonės streikavo ir nakvojo palapinėse, nes negavo atlyginimų. Daug kam iš jų iki šiol skaudu prisiminti buvusią istoriją.

Dar prisimenate senuosius „inkariukus“ ant savo kojų? Kas jus sieja su šiuo prekės ženklu?

Vaikystėje smagiai laksčiau juos avėdamas. Labiausiai įstrigęs vienas prisiminimas: prieš rugsėjo 1-ąją su mama užsukome į sporto prekių parduotuvę ir ji man nupirko kedus „Puma“. Juos pasiūlė pardavėja – pašnibždėjo, kad yra siūti „Inkare“ ir labai kokybiški. Pasirodo, mes jau tada gaminome „Pumai“! Vėliau prisiminimas nublanko, net ėmė atrodyti, kad visa tai tik sapnavau... Tačiau dabar, bendraudamas su 25 metus įmonėje dirbusiu gamybos vadovu, vėl išgirdau, kad vienu metu lietuviai gamindavo ir „Adidas“, ir „Puma“ produkciją. Buvo atskiras cechas, į jį neįleisdavo kitų darbuotojų, kad neišvogtų prekių, kurias veždavo į užsienį.

Dabar mano darbas susijęs su kūryba ir reklama, tad vis pagalvodavau apie „Inkaro“ prekės ženklą. Atrodė keista, kodėl niekas nesiima jo grąžinti. Taigi nusprendžiau pabandyti...

Sportininkai šią avalynę prisimena su siaubu, o pankuojantis to meto jaunimas – kaip originalią stiliaus detalę. Kurią jų paskirtį labiau akcentuosite?

Manau, verta prikelti viską, kas su tuo susiję. Mums, lietuviams, tai galimybė prisiminti ir tęsti istoriją prekės ženklo, kuris anais laikais buvo tarp pirmaujančių visoje Rytų Europoje. Šiandien turime begalę drabužių dizainerių, o batų, tuo labiau kedų kūrėjų beveik nėra. Lietuviškos avalynės gamintojų – vos kelios įmonės. Mums prekės ženklo istorijos nereikia kurti iš naujo – ji jau yra: vieniems ji kelia nostalgiją, kitiems – džiaugsmingų prisiminimų, vieniems primena medalius, kitiems – lūžusias čiurnas. Mes norime priminti jo istoriją, kad ir kokia ji būtų, parodyti, kad Lietuva, kai kalbame apie avalynės gamybą, irgi turi kuo didžiuotis.

Pasakodami su „Inkaru“ susijusias istorijas socialiniuose tinkluose, matome, kad didžioji dalis žmonių šį ženklą prisimena ir mini geru žodžiu. Aš sakau, kad jis yra mūsų visų! Tai ne kurio nors vieno dizainerio kūrybos pristatymas – tai lietuviškas prekės ženklas, kuriam šiandien 86 metai, kurio kelyje pasitaikydavo ir geresnių, ir blogesnių laikų. Jį įsigijęs nustebau. Pasirodo, apie įmonės veiklą išlikę labai mažai informacijos. Staklės kaip metalo laužas išvežtos ir parduotos Rusijoje, gamyklos neliko. Tačiau viena įmonė Vilniuje vis dar naudoja senąsias gamyklos stakles. Ten dirba ir keletas buvusių darbuotojų, su jais buvo labai įdomu pabendrauti.

Mano pradžia atrodė taip: turėjau nupirkęs prekės ženklą ir vienus „inkariukus“. Šiandien galėčiau atidaryti muziejų, nes per dvejus metus surinkau daug buvusios produkcijos. Kolekcijoje turiu avalynės, kuriai šiandien 30, 40 ir daugiau metų.

Ar gerai pasirausę rūsyje ir atradę šios avalynės žmonės dar galėtų jums skambinti?

Žinoma, taip. Nors senų „Inkaro“ batų turiu tiek, kad jau mane beveik iš namų meta... (juokiasi). Domiuosi viskuo, kas susiję su šiuo vardu, – ar tai būtų žmonių prisiminimai, ar seni sportbačiai, ar reklaminės brošiūros.

Kaip šeima žvelgia į šį jūsų naują verslą? Prisideda ar atsargiai stebi augančią senų sportbačių krūvą namuose?

Procesas yra ilgas, reikia daug laiko, jėgų ir investicijų. Šeima padeda, pataria ir palaiko, už tai esu labai dėkingas.

Tad kaip atrodys legendinio prekės ženklo grįžimas?

Turėdami keletą senų modelių svarstėme, kokias jų detales galėtume panaudoti, kad išlaikytume dizaino tęstinumą. Daug dirbome ir prie ženklo, ir atnaujindami patį produktą – pritaikėme jį dabartiniams laikams. Visi norintys mūsų prekių galės įsigyti internetu ir „Audimo“ parduotuvėse.

Ar naujieji sportbačiai patogūs?

Mėgstantys „konversus“ ar panašią avalynę žino jos pranašumus ir trūkumus. Bet iš tų žmonių, kurie prisidėjo prie mūsų kūrybos proceso ir patys batus išbandė, negavome nusiskundimų dėl pritrintų kojų. Kai kalbame apie kokybę, tobulėti ribų nebūna.

Senas tarpukario laikų šūkis – „Inkaro“ botai tinka biednai ir bagotai“. Botų gamybos kol kas neketinate atnaujinti?

Dar ne. Dabar startuojame su keturiais skirtingais modeliais. Artimiausiu metu pristatysime dar keturis. Dairomės ir į kitus kadaise buvusius fabriko gaminius. Tuos pačius botus būtų galima gaminti dar veikiančiomis senosiomis staklėmis, išlaikant produkcijos autentiškumą. Beje, įmonė savo veiklą pradėjo ne nuo kedų – iš pradžių tai buvo gumos fabrikas ir gamino kaliošus, botus, padangas. Sportiniai batai atsirado gerokai vėliau.

Kur gaminate atnaujintą produkciją?

Tai, kas įmanoma, daroma Lietuvoje, kas neįmanoma – Kinijoje. Lietuvoje gimė koncepcija, dizainas, tam tikros detalės, reikalaujančios daugiau precizikos, unikali pakuotė.

Šis verslas jums yra nemenka investicija?

Na, galbūt už tuos pinigus galėjau nusipirkti butą Senamiestyje. Bet jeigu nori padaryti gerai, kokybiškai, sukurti ką nors unikalaus, pradedant dizainu, ženklo atnaujinimu, paties produkto kokybe, baigiant pakuote ir komunikacija, tenka investuoti.

O kam jums to reikia? Gal tikrai geresnė investicija būtų butas Senamiestyje?

Butų yra daug, o „Inkaras“ – vienas. Tikiu, kad jo reikia ne man vienam. Noriu, kad jį į savo namus priimtų ne vienas žmogus. Tikiu šiuo ženklu ir idėja, tad, neslėpsiu, galvojame ne tik apie Lietuvos rinką.

Planas maksimum – pasiekti buvusį gamybos kiekį?

Na, visada buvau optimistas. Tad planas – ne tik pasiekti, bet ir viršyti (juokiasi).