Gatvės fotografas Vincas Alesius: „Lietuvės moterys yra drąsios, o jų žvilgsnis – išskirtinis“
Tikriausiai dauguma vilniečių, kurie lankosi miesto centre žino, kad vaikštinėjant senamiesčio gatvėmis, neretai galima sutikti ir fotografą Vincą Alesių, savo objektyve įamžinantį stilingus, išskirtinius žmones. Tiesa, vieni praeiviai slepiasi nuo objektyvo, kai kiti drąsiai žengia sostinės gatvėmis, nori pasirodyti ir tikisi, kad bus užsifksuoti, o jų nuotrauką pamatys didžiulis būrys fotografo sekėjų.
Pokalbyje su Vilniaus gatvės fotografu ir natūralaus mineralinio vandens „Uniqa“ ambasadoriumi – apie praeivių stilių, drąsą ir skandalus, į kuriuos teko papulti.
– Pakalbėkime apie skonį ir grožį Vilniuje vasarą.
– Vasarą, kaip ir žiemą, stilių ir skoningumą išreikšti sudėtingiau. Kai lauke yra karšta, daugelis avi sportbačius, dėvi šortus ir marškinėlius. Stebėti ir fotografuoti stileivas visgi smagiausia rudenį ir pavasarį. Tiesa, drąsių žmonių daugėja – gal ne taip sparčiai, kaip didžiuliuose užsienio miestuose, kur gyvena keli milijonai gyventojų, bet žmonės jau jaučiasi laisvesni ir nebijo parodyti savo kūno.
– Ar ilgai esate gatvės fotografas? Ar tiesa, kad taip pat dirbate profesionaliu vertėju?
– Esu vokiečių kalbos vertėjas, o fotografija yra mano hobis. Manau, kad fotografija, kaip ir žvejyba, – vienišių užsiėmimas. Man patinka fotografuoti žmones. Pats esu pelėda, mėgstu ilgiau pamiegoti, tad nenorėčiau būti gamtos ar gyvūnų fotografas, kuriam reikėtų keltis anksti ar tykoti krūmuose. Esu baigęs fotografijos kursus, o mano mokytojas neseniai priminė, kad fotografuoju jau septynerius metus.
– Fotografijoje galima suklysti?
– Taip, galima, pavyzdžiui, neuždengti vaiko veido publikuojant nuotrauką. Tiesa, aš dažnai matau, kai žmonės nenori būti fotografuojami, vengia objektyvo – stengiuosi į tai atsižvelgti. Vis tik, jei pastebiu žinomą žmogų, stengiuosi likti nematomas, kad neatbaidyčiau jo. Dauguma mano fotografuojamų vilniečių nori būti užfiksuoti, retas vengia objektyvo.
– Žmonės visada noriai sutinka būti fotografuojami?
– Prieš septynis metus, kai gatvėje nebuvau atpažįstamas, į mane žiūrėdavo kaip į keistuolį. Dabar yra toks nebylus susitarimas su žmonėmis gatvėje, jie patys parodo, ar nori būti įamžinti nuotraukose.
– Ar fotografuojate tik Vilniuje?
– Kai orai atšyla, vykstu į pajūrį. Man patinka fotografuoti ir festivaliuose – dauguma susirinkusiųjų investuoja į kostiumus, nori parodyti save, tad ir nuotraukos atrodo įspūdingai.
– Pakalbėkime apie moteris. Kas labiausiai priklausto jūsų dėmesį?
– Vienareikšmiškai – moters žvilgsnis. Bičiulis vokietis yra pasakęs, kad Lietuvos moterys yra labai drąsios, nes nenudelbia žvilgsnio, jos visos žiūri tiesiai į akis. Jaučiasi jų stiprybė.
Yra daug žavių moterų ir kalbu ne tik apie jų aprangą. Gatvėje labai jaučiasi iš žmonių vidaus sklindantys energijos pliūpsniai, juos iš karto galima pastebėti.
– Jūsų nuotraukose žmonės įamžinti judesyje, dažniausiai einant.
– Viena nuotraukų heroje sakė, jog nesvarbu, kaip atrodo veidas, svarbu, kad kojos gerai atrodytų (šypsosi.) Gražiausios nuotraukos yra užfiksuotos ėjimo momente. Dažniausiai darau daug kadrų per sekundę ir iš dvidešimties išrenku tokią nuotrauką, kurioje žmogus įamžintas einantis, pakėlęs koją arba ją vilkdamas. Stengiuosi, kad sutaptų kojos ir rankos padėtis, žvilgsnis.
– Ar vyrai dažnai nori būti fotografuojami?
– Su vyrais yra labai sunku, jie labai jaudinasi. Jaučiasi, kad moterys į savo įvaizdį investuoja daugiau. Gatvėje dar reikia pastebėti stilingą vyriškį arba jaunuolį. Dažniausiai fiksuoju tokius, iš kurių skleidžiasi pasitikėjimas savimi.
– Spėju, kad gražiausia jūsų pavasarinė nuotrauka yra dviejų rūkančių žmonių. Kokios nuotraukos jums pačiam labiausiai patinka?
– Taip, šiek tiek gavau pylos dėl tos nuotraukos, bet aš dėl to atsiprašiau, nuotraukoje vyravo graži nuotaika Užupyje, vakare.
Man labiau patinka tokie kadrai, kuriuose atsispindi realybė, tokiose nuotraukose grožis ar stilius nebūtinai turi būti pirmoje vietoje. Gali būti įamžinti vyresni žmonės, einantys koja kojon kartu, besilaikantys už rankų ar mama su dukra. Labai gerai prisimenu nuotrauką, kurioje anūkas stūmė močiutę neįgaliojo vežimėlyje, ši nuotrauka buvo daryta Vilniaus Pilies gatvėje.
– Esate atsidūręs keleto skandalų sukūryje, dėl to jums yra tekę aiškintis. Vis dėlto, atrodo, kad pagrindinė jūsų skleidžiama žinutė yra: „stebėkime miestą“?
– Stebėkime miestą, nepriimkime to, ką turime kaip savaime suprantamų dalykų, nes viskas greitai keičiasi, jaučiasi dinamika, tad svarbu džiaugtis akimirka, nieko neatidėlioti rytojui. Žinoma, aš ir pats nuodėmę darau, kad iki šiol neturiu neskaitmeninio savo nuotraukų albumo. Norėčiau kada surengti ir fotografijų parodą. Mano patarimas – džiaugtis šia sekunde ir nekaupti nuolaidų kortelėje centų, o išleisti juos dabar.
– Skoninga vasara. Jūsų patarimas – kaip iš vasaros pasiimti viską?
– Siūlau daug keliauti, pamatyti, koks nuostabus yra pasaulis. Daryti tai, kas teikia džiaugsmą ir nepamiršti, kad problemos ir iššūkiai dažnai yra laikini ir jie yra tik mūsų galvoje. Visi mes gražūs ir laimingi, o visa kita – pojūtis stiliui, energijai, spinduliavimui – ateina, kai jaučiamės gerai. Didelę įtaką daro ir aplinka bei žmonės, su kuriais bendraujame.