Milijonus instagramo sekėjų turinčių gatvės pamaivų minioje Candela Novembre nėra vardas, kurį linksniuoja didžioji dauguma mados mylėtojų ar šiaip prijaučiančių. Tačiau pirmosiose mados savaičių pristatymų eilėse sėdinti grakšti argentinietė su dideliais saulės akiniais ir mažais rankinukais yra viena iš puikiausių, skoningiausių ir stilingiausių svečių. Į ją žiūrėdama tiki, kad Candela autentiška – t. y. neišsidabino keisčiausiais niekais mados savaitei vardan paparacių dėmesio.
Kai Candela augo, nauji drabužiai buvo perkami dukart per metus – visą likusį laiką teko būti kūrybingai. Tad, kaip ir daugelis būsimų stiliaus talentų, Candela sukaupė dėmesį ties močiutės suknelėmis. „Jos teikia laimės jausmą – savo unikalumu ir istorija, kurią žinau tik aš“.
Dabar Milane gyvenančios dviejų dukrų mamos ir „Estee Lauder“ skaitmeninės erdvės ambasadorės garderobas – „Fendi“, „Marni“, „Chanel“, „Celine“ ir kiti rimtų dizainerių drabužiai ir aksesuarai.
Vieni perka atvirutes ir magnetus ant šaldytuvo iš kelionių, aš perku (vintažinius) drabužius, kurie primins kelionę – tarsi dienoraštis.
Visgi tikroji Candelos aistra yra vintažas. „Labai gerai atsimenu, iš kur kiekvienas drabužis. Keliaudama ieškau sendaikčių ir dėvėtų drabužių parduotuvių. Vieni perka atvirutes ir magnetus ant šaldytuvo iš kelionių, aš perku (vintažinius) drabužius, kurie primins kelionę – tarsi dienoraštis. Labai prisirišu prie savo drabužių, kurių pilni namai – nesvarbu, kad jų neužsivilkau jau dešimt metų, jie yra daugiau nei daiktai. Tai – prisiminimai.“
Ji „net“ neturi (naujos) „Chanel“ rankinės (pfff, tai bėda, ar ne? Čia reikia komentaro: tarp garsių gatvės madisčių egzistuoja griežtas, neabejotinai snobiškas, nerašytas daiktų ir prekės ženklų sąrašas, be kurių nebūsite tikra gatvės madistė. Anot jų, tokiai neturėti „Chanel“ rankinės, tai kaip rimtam šefui – japoniško peilio). Tačiau Candela į šiuos reikalus žiūri lengvai: „Chanel“ – tai maloni svajonė. Tai nebebus svajonė, jei materializuosis.“ Tačiau kartą ieškodama sendaikčių parduotuvėje rankinuko vakarui klube, rado kažką panašaus į dygsniuotą „Chanel“. Pardavėjas rankinuką atidavė, nes buvo įsitikinęs, kad tai – bevertis padirbinys. Draugė, mados vintažo žinovė, kuriai Candela parodė rankinuką, ją patikino, kad tai kuo originaliausias „Chanel“.
Jeigu po tokių istorijų dar neišbėgote į vintažinio shopingo maratoną, įkvėpimui pasigrožėkite Candelos stiliumi, kurį ji vadina eklektišku, darbu procese, neužbaigtu, nuolat kintančiu. Dar pridėsiu – modernaus ir vintažinio, meistriškai suderintų spalvų, raštų faktūrų ir proporcijų miksu.
