Stanislavas Stavickis-Stano: „Gavau likimo dovaną – ligą“
„Daug kas mano, kad parašiau knygą iš serijos „Šimtas būdų sulieknėti“ ar „Kaip įveikti vėžį“. Bet perskaičius daugumos reakcija būna: „Pasirodo, knyga visai ne apie tai!“ – juokiasi dainininkas, muzikos prodiuseris Stanislavas Stavickis-Stano (38), šiuos metus bebaigiantis su ką tik išleista autobiografine knyga „Kodėl aš“. Atvirai prisipažinęs, kad serga kraujo vėžiu, Stano nuo to laiko neslepia jaučiantis pareigą kalbėti kuo daugiau: „Ne pats tokį tikslą pasirinkau. Taip likimas lėmė.“
Socialiniuose tinkluose prisipažinti, kad sergate vėžiu, spėju, kainavo ne vieną nemigo naktį. Ryžtis knygai – tokiai atvirai išpažinčiai – turėjo būti dar sunkiau.
Per šiuos ir praeitus metus iš esmės pasikeitė vienas dalykas – asmeninis mano gyvenimas tapo toks, apie kokį ne tik galiu, bet netgi privalau kalbėti. Nes gavau likimo dovaną – ligą. Šį išbandymą yra patyrę virš šimto tūkstančių Lietuvos žmonių. O jei dar pridėtume ligonių artimuosius – nes vėžiu serga ne tik tas, kuriam rastas auglys, bet ir visa jo šeima, – vadinasi, bent trečdalis Lietuvos susiduria su šia liga. Tačiau kiek mažai apie tai kalbančių! Aš irgi ilgai slėpiau, net artimiausiems nesakiau apie diagnozę. Bet kuo mažiau kalbančių ir besidalijančių savo patirtimi, tuo daugiau mitų ir klaidų. Kartą palatoje šnekėjomės su kaimynu: patyrėme tą patį, išgyvenome tas pačias krizes ir abu pripažinome, kad tik mes ir galime suprasti vienas kitą. Nei geriausias draugas, nei žmona, nei vaikai nesupras – ir ačiū Dievui, nes nė vienas jų nesirgo onkologine liga, nepatyrė akistatos su mirtimi. Sergantis žmogus šioje knygoje gal ir neras daug naujo – perskaitys ją lyg savo ligos istoriją. Bet noriu, kad knyga būtų naudinga tiems, kurie yra sveiki ar gyvena šalia ligonių. Gal taip paskatinsiu daugiau ir atviriau kalbėti, kas vyksta galvose ir šeimose tų, kurie serga.
Todėl šie metai man ypatingi tuo, kad išleidus knygą asmeninis gyvenimas tapo nebe visai mano. Tik šis kalbėjimas apie šeimą yra ne narciziškumo ir savimeilės demonstravimas, o, tikiuosi, naudinga pamoka kitiems.
Kokį tikslą turėjote pradėdamas rašyti ir koks jis tapo knygą įpusėjus ir baigus?
Pradėjau rašyti iš baimės. Man nustatė vėžį, buvo paskirtas gydymas ir tikrai nežinojau, kuo viskas baigsis. Buvo baisu, daug galvojau, kad jei nepavyks pagyti, po kurio laiko vaikai manęs tiesiog nebeprisimins. Ričardas, tada aštuonerių metų, gal kiek ir būtų prisiminęs, bet mažiukai – trimetis Adomas ir tada vos pusės metų Joana – visai ne. Todėl pirmiausia jiems norėjau papasakoti, ką išgyvenu, ko bijau, koks esu. Pradėjau rašyti savotišką dienoraštį savo vaikams ir net neplanavau, kad tai virs knyga visiems. Pačiam lengviau, kai rašai, – taip tarsi paleidi savo baimes ir skausmą. Bet kai pasirodė pirmieji teigiami gydymo rezultatai, rašymą kažkodėl apleidau: kiekvieną rytą ateidavau į studiją, atsidarydavau kompiuteryje pradėtą tekstą, pusvalandį žiūrėdavau į jį – ir uždarydavau. Nenorėjau grįžti prie ligos, apie ją galvoti ir vėl su ja gyventi. Troškau viską kuo greičiau pamiršti ir niekada daugiau šito puslapio neatversti.
Bet praėjo dar šiek tiek laiko ir supratau, kad niekur nepabėgsiu – nei nuo savo ligos, nei nuo minčių, nei nuo savęs. Bėgti ir neigti yra didžiausia klaida. Pirmiausia todėl, kad nuo vėžio nepasveikstama per pusmetį ar metus – tai ilgas procesas. O antra ir svarbiausia priežastis – negalima bėgti nuo savo baimių. Kad ir kaip greitai bėgtum, jos vis tiek tave pasivys. Savo baimėms reikia pažvelgti į akis, reikia kalbėtis su savimi, mano kalbėtis su visais.
Tada vėl ėmiau rašyti. O vėlesni įvykiai taip susisiejo su mano liga, nutiko tokių dalykų, kad ir norėdamas nesukurtum, – tiesiog taip atsitiko. Ir tapo dar vienu įrodymu, kad žmogus nėra tas, kuris stovi pasaulio centre, viską žino ir kontroliuoja. Gal ne barzdotas senis su sūnumi ir angelų chebra, bet KAŽKAS ten aukščiau ir galingesnis už mus tikrai yra, – tai dar vienas šių metų mano atradimas.
Kodėl sakote, kad, susirgus vienam šeimos nariui, iš tiesų serga visa šeima? Kaip tai pasireiškia?
Visi žino apie chemoterapiją, radioterapiją, imunoterapiją ir kitas vėžio gydymo formas bei etapus. Bet apie psichologinę paciento ir jo šeimos būseną mažai kas kalba. Ir pagalbos Lietuvoje šiems žmonėms beveik nėra. Tai klastingiausia ligos pusė. Onkopsichologas, treneris, dirbantis su onkologinėmis ligomis persirgusiais žmonėmis, dietologas, padedantis atrasti tinkamą mitybą sergant ir pasveikus, – visų šių specialistų konsultacijų išklausiau tik todėl, kad pats jų ieškojau. Dauguma negauna jokios pagalbos pasibaigus gydymui – niekas nepamoko, ką valgyti, kiek sportuoti ar kokių tikslų susikurti toliau, kad galėtum gyventi ir niekada čia negrįžti. Niekas nekalba ir apie tai, kodėl tiek daug šeimų išyra ne sunkiausiu metu, o įtampai jau atslūgus – juk atrodo, kad tada reikėtų tik džiaugtis gyvenimu.
Kai serga vienas šeimos narys ir vyksta gydymo procesas, visa šeima dažniausiai yra lyg stiprus kumštis. Visi resursai, visas laikas ir dėmesys skiriami tam, kad žmogus išgyventų. Dažnai tas tikslas tampa svarbiausias ir didžiausias gyvenime. Juk kokių tikslų šeima paprastai turi? Susitaupyti mašinai, naujai sofai, kelionei ar kad vaikas į gerą mokyklą eitų. O čia staiga tau ir artimiausiems žmonėms ant galvos nukrinta didžiulis tikslas – gyventi! Praeina sunkusis gydymo etapas, pagaliau sulauki žinios, kad liga įveikta, leki namo tarsi ant sparnų, be galo laimingas – o iš tiesų jautiesi visiškai tuščias. Nebesupranti, dėl ko gyventi toliau. Artimiesiems – lygiai tas pats: jie nežino, kaip elgtis su tavimi – pasveikusiu. Kokį tikslą dabar susikurti? Tą atsiradusią tuštumą turi kažkuo užpildyti. Keista, bet dažniausiai pirmuoju užpildu tampa pyktis ir apmaudas. Kodėl nesidžiaugia, kad pasveikau? Kodėl taip šaltai elgiasi? Kodėl?!
Norite pasakyti, kad nebelikus tikslo kovoti dėl artimo žmogaus gyvybės staiga pašlyja santykiai? Jūs su žmona Indre tai perėjote?
Žinojau, kad Indrė mane myli. Vos prieš kelis mėnesius mes vėl – antrą kartą – buvome susituokę. Bet kodėl ji į mane žiūri kaip į monstrą, o aš į ją – kaip į išdavikę? Kodėl abu staiga tapome priešais? Supratome, kad vyksta kažkas, ko patys negalime suvaldyti, todėl ieškojome psichologo pagalbos. Laimė, laiku spėjome, nes jau stovėjome ant skyrybų slenksčio. Liga apskritai pažadino labai daug demonų viduje, iškėlė giliai užkastų skausmo klodų. Iki tol gyvenau tarsi kokiame skafandre – pats sugalvojau, koks esu, kokia mano vieta šeimoje, visuomenėje. Turėjau savo įsivaizduojamą saugų kiautą ir vaikščiojau sau išdidus. Ir staiga viena psichologo frazė tą tavo kiautą suskaldo į šipulius – pamatai save tokį, koks iš tikrųjų esi. Pasidaro be galo baisu – pirmiausia ieškai kaltų ir dar labiau pyksti. Tik paskui imi ieškoti priežasčių ir sprendimų.
Pagaliau supratau, iš kur mano baimės ir noras viską kontroliuoti, iš kur tas pyktis. Iš vaikystės. Visa tai susiję su tuo, ką išgyvenau ir jaučiau tada. Apskritai aš labai sunkiai ir nedaug ką prisimenu iš vaikystės – kažkokios nuotrupos, fragmentai galvoje. Kalbuosi su savo vaikais ir suvokiu, kad jie mažiausiai nuo trejų metų viską puikiai atsimena: ką veikė, kur važiavo, kokių dovanų gavo. O mano pasąmonėje vaikystė tarsi išjungta. Tik pradėjęs kalbėtis su psichologu, su seserimi ir su savimi, pradėjau daugiau atsiminti. Tai man leido geriau suprasti, kodėl vienu ar kitu atveju būtent taip elgiuosi su artimaisiais, apskritai koks esu. Savęs pažinimas ir analizavimas padėjo mums su Indre likti kartu – neišsiskirti. Su žmona supratome, kad abu turime žaizdų. Kad kartais ne mes pykstamės, o tos mūsų žaizdos drasko viena kitą.
Liga suartino jus su mama? Daug metų ji buvo tarsi antraeilė jūsų gyvenime.
Mūsų santykiai klostėsi sunkiai. Gimusį ir augusį Sočyje tėvai mane atvežė mokytis ir gyventi į Lietuvą: paliko internatinėje mokykloje – Lietuvių namuose. Devynerių metų vaiką – vieną svetimoje šalyje, tarp tokių pat kartais net lietuvių kalbos nemokančių vaikų iš Sibiro, Argentinos, Altajaus... Tėvai į Lietuvą persikraustė tik po ketverių metų. Mama bandė čia įsitvirtinti, bet nesijautė sava, nesutarė su tėvu. Grįžo į Sočį. Mes mažai bendravome. O dabar, kai norėjau suprasti, pažinti save, paaiškėjo, kad tam jau nebėra laiko. Turėjau tik kelis mėnesius atkurti ryšiui su mama. Nebespėjau. Ji mirė man ant rankų.
Liga jus pakeitė?
Mitas, kad liga gali pakeisti žmogų. Ji tik leidžia geriau pažinti save. Toliau jau tavo reikalas, ką su tuo pažinimu daryti: keistis ar ne. Žmona norėtų, kad mažiau vadovaučiau ir aiškinčiau, kaip gyventi, o dalyčiausi su ja visa namų ruoša, kad suprasčiau, kaip jai sunku. Dabar jau suprantu. Bet vėlgi – pusę savaitės suprantu, kitą pusę – vėl nebe...
Žmogus turbūt ir nepajėgus staiga radikaliai pasikeisti. Nebent buvo pilnas juodžiausių priklausomybių ir teko rinktis – gyventi ar toliau gerti ir rūkyti. Aš keičiuosi pamažu. Man atrodo, jei ne ligos, vyrai iki pensijos gyventų nežinodami, kad kūnu reikia rūpintis. Jei ką nors paskauda, išgeria tabletę ir toliau eina. Rūpintis savimi, laikytis dietos, sveikiau maitintis atrodo žema ir net nevyriška. Užtat kai prispaudžia, supranti, kad laikas įjungti galvą – keisti mitybos įpročius, pradėti sportuoti, rūpintis savo kūnu.
Dabar visiems sakau: man atsitiko labai geras dalykas – kritinė liga. Tai nuostabu – nejuokauju! Būna, žmogų apima depresija, viskas blogai, ištisai liūdi, gal net svarsto apie savižudybę. Man nebereikia galvoti apie blogiausius dalykus – galiu bet kada sulaukti žinios, kad liga atsinaujino. Tik stengiuosi apie tai negalvoti. Net vis dažniau pamirštu, kad priklausau rizikos grupei. Tačiau kai prisimenu, apima ne liūdesys, o kaip tik – džiaugsmas. Džiaugsmas ir noras spėti. Tarkime, reikia vaikus iš darželio paimti šeštą, yra dar kelios valandos – ko laukti, geriau kartu kur nors nuvažiuosime. Arba planavau šeimą pica pradžiuginti savaitgalį – o kodėl ne dabar? Prie jūros buvome suplanavę važiuoti kitą mėnesį – o gal rytoj? Man atrodo, kai kas tikrai pasikeitė visam gyvenimui – nieko nebeatidėlioju rytdienai ar kitam mėnesiui, darau čia ir dabar. Kiekvienam būtų naudinga taip gyventi, tik to suvokimo kaina, gaila, labai didelė...
Perskaičiusi knygą pamaniau, kad ji yra ne apie ligą ir net ne apie pasveikimą, o apie meilę.
Būtent! Kai pradėjau rašyti, galvojau, kad tai bus autobiografinė knyga, kurioje papasakosiu, kaip jaučiasi sunkia liga susirgęs žmogus, kokius baimės, liūdesio ir sveikimo etapus jis pereina. O išėjo visai apie ką kita. Apie meilę. Labai didelę meilę gyvenimui, žmonėms, sau. Žinote, kai buvo juodžiausių baimių ir visiškos nežinios laikas, pirmą kartą pajutau, kiek daug meilės yra aplinkui – gydytojų onkologijos skyriuje, seselių, artimųjų, draugų. Jaučiau tokį pat pakylėjimą, koks apima per Kūčių vakarienę, kai visa šeima susėda prie stalo. Bet juk niekas netrukdo taip jaustis kasdien! Niekas nedraudžia apie žmones ir situacijas galvoti gerai. O mes tiek barjerų prisikuriame, po tiek kaukių slepiamės, tokiomis aukštomis sienomis apsitveriame...
Kaip juokinga ir banalu pyktis, ginčytis dėl dalykų, kurie yra niekis, palyginti su MEILE! Meile, kurios tiek daug kiekviename žingsnyje, tik mes neturime laiko pajusti ar bijome parodyti. Dabar vis dažniau sau ir kitiems linkiu būtent šito – mylėti ir rodyti meilę.