„Gėda Pelėda“ kūrėja Kristina Lisauskė: „Kopijuoja tik tuos, kurie įdomūs“

Kaip sekasi žengti kūrybiniais keliais?

Kaip ir bet kokiais kitais keliais, juk dažniausiai juose yra ir duobių, ir apylankų, greičio apribojimų ir „plytų“ (juokiasi). Bet jei žinai savo tikslą ir juo tiki,  kelią visada rasi. Mane džiugina nuolatinis idėjų tapymas galvoje. Aš turiu tiek daug sumanymų ir tokį ribotą laiką jiems įgyvendinti. Nesiskiriu su užrašų knygelėmis, miegu jas pasidėjusi prie lovos, kad tik nepaspruktų nauja vizija, vos akimirką  šmėkštelėjusi galvoje.

Tikriausiai sunku viską suspėti, juk idėjų dažniausiai būna daugiau, nei laiko joms įgyvendinti?

Kartais nelengva. Todėl esu nepaprastai laiminga, kad „Gėda Pelėda“ paaugo – dabar ją sudaro šauni komanda, kuri padeda įgyvendinti idėjas, tad jos, užuot likę tik eskizais popieriaus lape,  virsta gyvais daiktais. Beje, bent kartą per savaitę sulaukiu klienčių laiškų, kuriuose kitų Lietuvos rankinių gamintojų darbų nuotraukos, o jose – rankinės, labai panašios į manąsias Pelėdas. Iš pradžių tai glumino, bet vėliau supratau, kad mes žengiame teisingu keliu, nes kopijuoja tik tuos, kurie įdomūs ir verti dėmesio.

Kur semiatės įkvėpimo, juk nelengva įtikti moteriškai auditorijai?

Įkvėpimo šaltiniai nuolat keičiasi. Tai gali būti ir kieno nors ištarta frazė, ir nauja daina, kuri „įstringa“ galvoje, bet didžiausias įkvėpimo šaltinis yra žmonės. Kartais man patinka tiesiog užsisakyti puodelį kavos ir stebėti žmones – jų kalbą, manieras, aprangą, pajausti jų nuotaikas. Kiekvienas žmogus man savaip įdomus, nes kiekviename jų slypi istorija, kuri nebepasikartos.

Ir pastaruoju metu mano galvoje sukasi viena Šekspyro frazė, kuri skamba taip: „Mes žinome, kas esame, bet nežinome, kuo galėtume tapti“. Tik taikau ją kitame kontekste nei Ofelija. Aš šioje frazėje įžvelgiu pozityvumą ir taikau ją ne tik sau, nes tai motyvuoja judėti į priekį (juk smalsu, kas įvyks pasukus už kito gyvenimo posūkio), bet ir savo klientėms, kurios gauna ne tik rankinę, bet ir gerą nuotaiką, pasitikėjimą savimi, kuris padeda tvirtai žengti pirmyn.

Kokį didžiausią iššūkį teko įveikti per savo veiklos laikotarpį?

Išskirčiau kelis etapus. Pirmiausia, buvo sunku pasiryžti viską pradėti, nes kiekvieno žmogaus viduje yra jauduliukas, kai žengi į nepažįstamas erdves. Antras etapas, nuolatinis, tai kiekvienos rankinės kūryba ir gamyba. Tai rūpestis dėl kiekvieno savo gaminio, kuris kartais net neleidžia užmigti. Nesame rankinių fabrikas (juokiasi) ir juo nesiekiame būti, tad kiekvienos rankinės „gimimą“ tenka priimti pačiai.

Trečias etapas – tai naujos idėjos ir nauji planai. Visada pradedi viską nuo mažo žingsnelio ir tikiesi, jog pavyks. Paskutinė idėja, kurią tuoj pristatysime, yra „Pop Up“ Vilniuje. Tai tik Kalėdų sezonui skirta parduotuvė. Jos durys atsivers gruodžio 4 dienos pradžioje ir užsivers sausio viduryje. „Pop Up“ stiliaus parduotuvės populiarios pasaulyje, tad džiaugiamės, kad tokią idėją pavyko įgyvendinti ir pas mus.

Veikiausiai net neverta klausti, ar pavyko šią vasarą paatostogauti?

Žinokite, net pati stebiuosi, bet kažkaip pavyko. Aišku, ne vasarą, nes intensyviai ruošėmės rudens sezonui, tačiau spalį su vyru buvome nuvykę į San Franciską. Ši kelionė į Ameriką buvo kitokia nei buvusios. Naujai sutikti žmonės mane ne tik įkvėpė, bet priverti pasijusti tarsi D.Lyncho filmuose. 

Kad ir akimirką trukusi pažintis restorane. Nustebau, kai nuo gretimo stalo prie manęs priėjo garbaus amžiaus moteris. Ji mane apsikabino ir pasakė: „Panele, nežinau, kokia kalba ir ką kalba jūsų dievai, tačiau mano Dievas sako, jog pajutęs, kad sutikai ypatingą žmogų,  privalai jam padovanoti ką nors tau svarbaus. Todėl noriu padovanoti savo mamos, kuri mirė prieš trejus metus, apyrankę. Branginu viską, kas susiję su ja. Kad tau sektųsi, noriu šią apyrankę duoti tau“. Ji nusiėmė nuo rankos apyrankę, uždėjo man ant riešo, pabučiavo į skruostą ir išėjo.

Dabar visur su manimi dovana moters, kurios net vardo nespėjau sužinoti. Tai mano naujas talismanas.

Iš tikrųjų, istorija tarsi iš filmo. Turėjote pasijusti tikrai keistai...

Likau priblokšta tiek aš, tiek mano kelionės draugai. Ši akimirka turėjo nepaaiškinamą, stiprią galią, per kūną bėgo šiurpuliukai. Tas jausmas, kad nepažįstamas žmogus gali taip nuoširdžiai pasielgti... Net ašaros pradėjo kauptis,  tai buvo tokia jautri akimirka. Nieko panašaus nebuvau patyrusi, bet dabar visur su manimi dovana moters, kurios net vardo nespėjau sužinoti. Tai mano naujas talismanas.

Atrodote visada užimta. Ar vyras jus palaiko, o gal kaip tik priekaištauja, kad per savo veiklas mažiau dėmesio skiriate šeimai?

Gal tai skambės keistai, vyras mane ne tik palaiko, bet ir įkvepia. Vis stebiuosi, iš kur jis turi tiek kantrybės su manimi. Jis pozityvus, tad viską mato kaip galimybę, išmoktą pamoką ar iššūkį. Esu labai dėkinga jam, tik ne visada tą pasakau garsiai... Bet žinau, kad jis tai žino.