Gediminas Juodeika apie sužadėtinę: „Į mano gyvenimą ji atėjo su misija“

Kaip tokią istoriją sugebėjote susikurti?

Gediminas: Čia jau tikrai ne mes, o likimas visko prikūrė... Susipažinome Dubajuje pernai sausio 12-ąją – paskutinę kelionės dieną. Skridome tuo pačiu lėktuvu, gyvenome tame pačiame viešbutyje, eidavome pusryčiauti ir vakarieniauti į tą patį restoraną – bet nė karto jos nemačiau! Aš į Dubajų važiavau su mama ir gera jos bičiule Dalia Teišerskyte. O Živilė – su broliu ir jo žmona. Kaip paskui išsikalbėjome, abu nelabai veržėmės į tą kelionę. Man dviejų garbaus amžiaus moteriškių asistento vaidmuo negarantavo jokių pramogų. Mama – visą pasaulį išmaišiusi, vis kviesdavosi mane drauge, bet negi suaugęs vyras keliausi su mama! Tada kaip tik buvau išsiskyręs, lyg bandžiau draugauti su viena mergina, bet kažkas nesiklostė, nuotaikos buvo nekokios – ai, galvoju, bent mamą pradžiuginsiu.

Živilė: O mane darbai labai stabdė. Kai brolis kategoriškai pareiškė: „Važiuoji? Ne?“, sutikau.

Gediminas: Į ją tikrai būčiau atkreipęs dėmesį, bet per tą savaitę net mūsų keliai niekur nesusikirto. Įsivaizduokite, su jos broliu mes net rūkydavome Dubajuje drauge, keliais žodžiais persimesdavome – natūralu sutikus lietuvį: kaip jūs, kur buvot, ką matėt, kaip važiavot... Paskutinę dieną atvažiuoja autobusas prie viešbučio surinkti turistų, visi sulipa, aš jau irgi lipsiu. Ir, matau, atbėga iš viešbučio paskutinė – mažytė tokia, su šortukais, su lagaminu, didesniu už ją pačią. „Broli, padėk man įdėti lagaminą į autobusą“, – girdžiu, prašo to vaikino, su kuriuo drauge rūkydavome. Brolis numeta nuorūką: „Pati ir įsidėsi“, ir nueina į autobusą. „Palaukite, panele, yra lietuvių džentelmenų, kurie tikrai padės“, – puolu taisyti situacijos. Sulipame į autobusą: mergina ieško, kur atsisėsti, ir vienintelė laisva vieta – šalia manęs.

Gediminai, iškart ir puolėte į ataką?

Gediminas: Buvo gan sunku Živilę prakalbinti, nes ji visai nenorėjo pažindintis ir bendrauti. Per tą valandą nuo viešbučio iki oro uosto prakalbinau ją tik viena tema – apie patologinę anatomiją, kitaip sakant, apie skrodimus.

Živilė: Tiesiog esu baigusi visuomenės sveikatos biomedicinos diagnostikos studijas, o magistrantūroje studijavau sveikatos apsaugos viešąjį administravimą. Iš kalbos išėjo, kad per praktiką teko stebėti skrodimus, koks nemalonus, specifinis kvapas tai lydi, kokias emocijas sukelia savižudybės ar nužudymo atveju sudarkyti kūnai. Matau, kad Gediminas klausosi ir vis labiau bąla, rankos dreba...

Gediminas: Kaip nedrebės, kai tau pasakoja, kaip atpjauna galvą, kaip atrodo skenduoliai! Bet, aišku, aš iškart susiradau ją feisbuke, pasiprašiau į draugus. O lėktuve, kai užmigo, aš Živilę nufotografavau ir dar asmenukę pasidariau. Mūsų pirmoji asmenukė (juokiasi)...

Živilė: Atsikeliu, o visi taip keistai į mane spokso, šypsosi. Net nenujaučiau, kad čia, pasirodo, šou vyko, kol aš miegojau. Tuo metu buvau viena, bet tikrai netroškau su kuo nors susipažinti. Kaip tik galvojau: ko čia prie manęs prisikabino?

Gediminas: Tuo metu aš jos dar „nekabinau“ – parskridę į Lietuvą, išsiskirstėme kas sau be didelių emocijų. Tam buvo kelios priežastys. Kai po skyrybų pradėjau ieškotis antrosios pusės, buvau nusistatęs: tikrai nebus iš kito miesto. Turėjau draugysčių Vilniuje – bet man netgi tas šimto kilometrų atstumas labai trukdė. Norėjosi, kad žmogus šalia būtų nuolat. Ir va tau – iš Kaišiadorių – pirmas minusas. Antras niuansas: aš tuo metu turėjau draugę, nors mūsų santykiai nelabai kaip klostėsi. Grįžęs iš Dubajaus dar kokią savaitę dvejojau, svarsčiau, bet galiausiai nutraukiau tą draugystę – dviem frontais žaisti nemoku. Nors nebuvau tikras, kad Živilė bus su manimi. Tada nusiunčiau tas lėktuve darytas asmenukes su ja miegančia...

Živilė: Girdžiu, man telefonas klingsi – žinutės į feisbuką eina. Atsidarau, o ten – nei „labas“, nei kas toks, tik keistos nuotraukos ir žodžiai „Negaliu tavęs pamiršti“.

Živile, kaip gyvenote iki pažinties su Gediminu?

Živilė: Nuo keturiolikos metų esu savarankiška, dar moksleivė būdama savaitgaliais kaip padavėja ar kambarinė dirbau Kaišiadoryse esančiame viešbutyje ir restorane „Pas Radvilą“. Čia ir mano mama dirba.

Gediminas: Pati ji tikrai nepasigirs: per penkiolika metų tapo tiesiog nepakeičiama ir dabar yra viešbučio, restorano, tam pačiam savininkui priklausančių kelių kaimo turizmo sodybų vadovė. Pats turėjau restoraną, žinau, kaip sunku tokiame versle suktis ir kaip už viską turi būti atsakingas. Živilė dirba dieną ir naktį.

Živilė: Turėjau kelias draugystes, bet jos baigėsi dėl to, kad vaikinai pritrūkdavo mano dėmesio. Aš tokia: nepatinka – uždaryk duris. O gal tiesiog tie žmonės buvo ne man skirti. Ir aš į juos rimtai nežiūrėjau, jokių tolimų planų nekūriau. Mano charakteris – labai sudėtingas. Esu impulsyvi, degtukas – kas nepatiko, galiu durimis trenkti, nuvažiuoti pusę kelio, apsigalvoti, grįžti... Gedui esu dėkinga už kantrybę.

Gediminas: Gal kad aš vyresnis, kitaip vertinu santykius, kitokios patirties turiu. Žinau, kad žmonėmis negalima švaistytis, varyti jų šalin tik dėl vieno ar kito minuso.

Apskritai Živilės atsiradimą gyvenime vadinu simbolišku: kai po skyrybų man buvo sunkus laikas, skaičiau labai daug motyvacinių knygų, mintyse kūriau tos svajonių moters paveikslą. Bet Živilė tikrai nebuvo iš mano svajonės. Įsivaizduodavau, kad noriu būti su žmogumi, su kuriuo ramu, gera, kad grįžus namo lauktų su vakariene, kad mane palaikytų, girtų, stiprintų, leistų išsiverkti ant peties ir pasakytų: „Gediminai, viskas susitvarkys. Tu šaunuolis! Tau pavyks!“ O kai atsirado Živilė, supratau, jog gavau kardinaliai priešingą moterį. Teisybę sako, kad dažniausiai atsitinka ne tai, ko lauki, o ko bijai. Todėl nereikia kaupti pinigų juodai dienai ir ruoštis blogiausiems dalykams – nes jie būtinai įvyks. Seniau turbūt po pirmų trijų draugystės mėnesių būčiau metęs tokią merginą kaip Živilė. Ir net vardą pamiršęs... Bet į mūsų santykius pažiūrėjau filosofiškai: vadinasi, ji mane kažko moko, į mano gyvenimą ji atėjo su kažkokia misija. Juk pritrauki tokį žmogų, kokio esi nusipelnęs.

Ko Živilė jus išmokė?

Gediminas: Pirmas dalykas: nereikia daug kalbėti, reikia daugiau klausytis. Antra – su kiekvienu žmogumi jausti tam tikras ribas, nes anksčiau man visi buvo vienodi, visi draugai – jei man blogai, atvirai pasakoju, jei gerai – irgi giriuosi. Nelabai skirdavau, kas geras, kas pavydus, kam ką sakyti, o šalia kurio labiau patylėti. Trečia: geriausia motyvacija yra ne paguoda, o spyris į užpakalį. Būdavo, skambinu jai: „Man taip nesiseka...“ „Pats lopas, kad leidai tam įvykti“, – vietoj paguodos girdžiu.

Živilė: Gailestis ir paguoda neskatina žmogaus judėti pirmyn, neskatina veikti.

Gediminas: O kaip mane tai siutino! Arba, pavyzdžiui, maisto reikalai: buvau įpratęs iššluoti ne tik savo lėkštę, bet ir draugės ar draugo – negi išmesi maistą. O Živilė tuoj pasipučia, kad išėdų nevalgyčiau. Arba nusiperki dėžę ledų, įsijungi filmą ir pusę nakties mėgaujiesi. O dabar vakarais mes nuolat kaunamės: aš noriu valgyti, bet Živilė man neleidžia, siūlau šašlykų važiuoti – ji raukia nosį. Net Romoje: gulime lovoje su dubeniu slyvų, ji dvi suvalgė, aš irgi dvi. Jau imsiu trečią, o ji man: „Mažiukai, mums jau gana.“ Kur jos skrandukas ir kur mano?! „Jei aš pasisotinau, tai ir tau gana“, – dar pakomentuoja. Jos dėka aš supratau, ką reiškia žodis „pasisotinti“. Nes anksčiau, kiek man įdėdavo į lėkštę, tiek ir suėsdavau be jokio sotumo jausmo. Tiesa, kartais pasislėpęs nuo jos pavalgau...

Živilė: Kartą naktį nuėjo ieškoti maisto, rado dėžutę sausų pusryčių, pradėjo krapštyti, tie dribsniai jam ant žemės pabiro! Tai kad šviesos nejungtų ir manęs nepažadintų, atsisėdęs ant žemės saujomis rijo!

Gediminas: O ji dabar visiems pasakoja, kad aš nuo žemės valgau...

Gediminai, po vienos nepavykusios santuokos turėtų būti baisu vėl nesuklysti.

Gediminas: Taip, man nėra noro antrą kartą prašauti pro šalį... Buvau net sau pasakęs, kad turbūt daugiau niekada nesiženysiu. Net santykius megsiu taip, kad iki rimtų reikalų neprieitume. Ilgai mąsčiau, buvau ir bažnyčioje, ir net pas būrėją – visais būdais aiškinausi, ar man žengti tą piršlybų žingsnį. Bet Živilė tikrai ypatinga – negaliu jos prarasti.

Živile, o kiek jums imponavo ar trukdė, kad Gediminas pramogų pasaulyje yra žinomas žmogus?

Živilė: Man jis neatrodė niekuo ypatingas. Koks ten žinomas... Ir jam sakau: „Tavo kartos žvaigždės jau užgeso.“ Televizoriaus aš apskritai nežiūriu, o su dabartinės muzikos ar televizijos žvaigždėmis dažnai susiduriu, kai organizuoju renginius, vestuves viešbučio restorane ar kaimo sodybose. Mano požiūriu, visi žmonės yra vienodi, todėl net nervina, kai Gedas savo senu įpratimu pabando susireikšminti. Būna, ateiname į kokią kavinę ir jis jau žvalgosi, ar kas jį atpažįsta, kai atneša maistą, demonstruoja, kas jam patinka, kas ne...

Gediminas: Živilę tikrai sunku nustebinti, net kokį siurprizą padaryti – sudėtinga. Gal tik kartą pavyko, dar draugystės pradžioje, kai manė, kad rimtai į ją nežiūriu. Paprašiau visų savo bičiulių – Natalijos Bunkės, Livetos Kazlauskienės, Egidijaus Sipavčiaus – įrašyti Živilei vaizdo komentarą, jog esu geras ir ją myliu.

Živilė: Jis – labai jautrus, jo net mąstymas – moteriškas. O aš esu vyriško kirpimo. Net kai pradeda ką nors pasakoti vaizdžiai, su detalėmis, nukrypimais, stabdau, kad tik esmę pasakytų. Tiesiog visos tos jo gražbylystės tiko kitokioms merginoms. Kartą atvažiuoju pas jį į butą, o ten – pridegta gal šimtas žvakių, skamba romantiška muzika, smilkalų prikvepinta. O man pirma mintis: „Kas čia per pagrabas?..“

Gediminas: Aš romantišką atmosferą sukūręs pro akutę tik žiūriu, kada jau ji turi atvažiuoti, kad visas žvakes spėčiau uždegti ir siurprizą padaryti... O ji užeina ir pirmi žodžiai: „Kaip laidojimo namuose pas tave...“

Živilė: Arba atvažiuoja jis pas mane į darbą su gėlių puokšte. „Ačiū, bet atvežtum tu man pušį – labiau nustebčiau“, – neslėpiau. Ir ką jūs manote? Kitą dieną atvažiuoja su egle vazone. Aš juk irgi blaiviai vertinau: jau kartą išsiskyręs, du vaikai, kiek vyresnis, žinomas žmogus, ir tų panelių įvairiausių turėjęs... Bet laikas parodė, kad jis yra mano žmogus, man su juo gera. Aš jau ir šeimą su juo įsivaizduoju – vaikams net vardus esame sugalvoję. Pamenu, kai susitikome, atrodė liūdnas, nelaimingas, todėl nusprendžiau, kad reikia įnešti šviesos į jo gyvenimą (juokiasi).

Gediminas: Taip, tu atnešei tokį chaosą, kad aš pamiršau, kokių problemų turiu, man nebeliko laiko verkti dėl savo nesėkmių. Živilė viską apvertė aukštyn kojomis: nesidžiaugia, kad aš dirbu televizijoje, nesižavi mano pažįstamais, nėra mačiusi mano darbų, ji nevadina manęs šaunuoliu, neįsijungia mano sukurtų serialų, nenori vaikščioti su manimi į vakarėlius. Žiūriu, su ja visi mano gebėjimai ir įpročiai neveikia – matyt, tai mane taip stipriai ir užkabino. Živilė tapo mano mokytoja: jai nebūna blogų dienų, ji niekada nepasakys, kad pavargo, kad kas nors nepasisekė. Pamačiau, kad tai stiprina ir mane. Net jei kartais blogiau jautiesi, pats nusiteiki, kad viskas praeis ir bus gerai. Jaučiu, kaip darausi tvirtesnis. Gyvendamas su ja matau daug galimybių tobulėti. Būna, nekenčiu jos už tą griežtumą, bet praeina tam tikras laikas ir matau, kad buvo teisi. Yra dalykų, kuriuos ji mane turės mokyti gal net visą likusį gyvenimą.