Gediminui Storpirščiui – 60-imt: apie aktorystę, jo pėdomis pasukusį sūnų Ainį ir įkvėpusį brolio Arūno pavyzdį

Nors bardų kultūros puoselėtojas retai dalija interviu, už jį garsiai kalba darbai, kuriuos visus išvardinti tikriausiai būtų sudėtinga net pačiam. Likus keletui dienų iki jubiliejaus G.Storpirštis sutiko pasikalbėti su portalui Žmonės.lt. Skaitytojų laukia atviras interviu apie Gediminą įkvėpusį brolio Arūno Storpirščio (1950–2018) pavyzdį, kelią į aktorystę ir jo pėdomis pasukusį sūnų Ainį.

Gediminai, kokiomis nuotaikomis pasitinkate gimtadienį?

Darbinėmis, daug rūpesčių. Šią sukaktį nusprendžiau švęsti su žiūrovais, tad gegužės 8 dieną Jaunimo teatre bus mano jubiliejinis vakaras, naujo kompaktų rinkinio „Šaknys 1. 2. 3.“ pristatymas. Dabar sukuosi organizaciniuose klausimuose, bet susitikimas su publika džiugina ir suteikia jėgų. Smagu, kad po tokios pertraukos galėsiu tai padaryti.

Jau metus gyvename pandemijoje. Kokie jums buvo šie metai – daugiau išbandymų ar atradimų teikė?

Tam įvertinti reikia laiko. Galbūt ateityje bus lengviau kalbėti apie šį laikotarpį (šypsosi). Iš tiesų, stengiausi išlikti darbingas ir pagal galimybes darbavausi tiek pirmąjį, tiek antrąjį karantiną. Aišku, atsirado daugiau laisvo laiko, o tai pradžioje ypatingai džiugino, nes galėjau buityje ir aplinkoj pabaigti darbus, tačiau kai visa tai užsitęsė, pradėjau ieškoti galimybės išlikti gyvu kūrybine prasme.

Galbūt atsiradus daugiau laisvo laiko pavyko atrasti ir naujų hobių?

Tų hobių ir taip jau nemažai turiu. Gal „per trumpas“ tas karantinas buvo, tai dar nieko naujo neišbandžiau (juokiasi).

O kas jus labiausiai džiugina gyvenime? Kokias akimirkas labiausiai branginate?

Man labai smagūs yra kūrybinių atradimų momentai, kai kažko nežinojai, o ima ir gimsta. Kai dabar pažvelgiu atgal, tai negaliu nepaminėti, kad žmogaus atėjimas į šį pasaulį yra vienas iš tų didžiųjų stebuklų gyvenime. Tas jausmas, kai pasitinki vaikus ir anūkus, yra kažkas, ko tu negali perskaityti arba pamatyti filme, spektaklyje, nes tai yra labai indvidualus, giliai asmeniškas suvokimas. Tą reikia patirti.

Ar gimtadieniai jus nukelia į apmąstymus, prisiminimus?

Ačiū karantinui, kad jau nereikės to papildomo laiko apmąstymams (juokiasi). O dar labiau viską apmastysiu, kai iš debesų žiūrėsiu į šitą pasaulį.

Prisiminkime jūsų aktorystės pradžią – sakoma, kad jūsų meilė kinui gimė, kai būdamas trejų patekote į Lietuvos kino studiją, į „Mažojo princo“ aktoriaus atranką. Ar tikrai ta meilė įsiplieskė taip anksti?

Būdamas trejų metų, aš dar nelabai suvokiau, kas tas kinas, bet jau susidūriau su visiškai nepažintu, tačiau labai paslaptingu pasauliu. Toks jis man atrodė. Reikia nepamiršti, kad vis tik mes kalbame apie gudų sovietmetį, kai televizorius rodydavo dvi programas – Lietuvą ir Rusiją. Apie kitokius filmus, vaizdo įrašus ar kompiuterius net nebuvo kalbos, todėl bet kokie tų užkulisių patyrimai, kitokie suvokimai buvo dar stipresni.

Iš tiesų, į „Mažojo princo“ atranką patekau, kai į darželio grupę kūrėjai atėjo ieškoti vaikų, tinkančių filmui. Tąkart atrankos nepraėjau.

Brolio pavyzdys man darė neišpildomą įspūdį ir tikrai prisidėjo prie mano apsisprendimo žengti į aktorystę.

Kai žengėte į aktorystę, jūsų brolis Arūnas Storpirštis čia jau buvo įsitvirtinęs. Sakoma, kad aktoriaus duona – sudėtinga. Ar brolis nebandė jūsų atkalbėti?

Ne, jis buvo pakankamai užsiėmęs, kad nesikištų į mano sprendimus. Tačiau tikrai žinau, kad brolio pavyzdys man darė įspūdį ir prisidėjo prie mano apsisprendimo žengti į aktorystę (šypsosi).

O žinoma pavardė, pradėjus eiti aktorystės keliu, apsunkino ar padėjo?

Šiek tiek apsunkino. Mano brolis tuomet jau buvo pakankamai sėkmingas, tai pradžioje ir kolegos, ir mokytojai lygindavo mus. Tačiau, dėkui Dievui, aš gana anksti gavau vaidmenį filme „Amerikietiška tragedija“ (1981). Po šio filmo, žmonės pradėjo atskirti, kad yra du broliai Storpirščiai ir jie yra pakankamai skirtingi. Tikrai esu dėkingas likimui, kad padėjo gan anksti tą pavardės reikalą išspręsti (šypsosi).

Jūsų šeima labai kūrybiška. Ar nesunku sugyventi keliems menininkams, aktoriams?

Aktorystė šeimoje pasibaigia vos atvėrus namų duris. Tikrai nevaidiname virtuvėje ar kambaryje. Nors, žinoma, būna, kad aktoriams sunku išeiti iš vaidmenų – akademijoje mus moko įeiti į vaidmenį, o kaip išeiti – nemoko. Šitai lieka asmeninėms aktoriaus paieškoms.

Bet mūsų šeimai pakankamai gerai pavyksta palikti tuos vaidmenis už durų. Žinoma, kai visi sukamės toje srityje, yra ir pliusų – greitai pastebi, kai artimieji yra įnėrę į kūrybą. Tuomet stengiesi pasaugoti ir netrikdyti, nes supranti, kas vyksta.

Jūsų sūnus Kristijonas – ekonomistas, tačiau Ainis pasekė jūsų pėdomis. Su juo esate ir dainavę, ir vaidinę kartu. Kaip vertinate jo darbus? Ar duodate patarimų?

Didžiumą jo darbų priimu labai palankiai, tačiau išsakau savo nuomonę, nebijau ir pastabų pasakyt, jei to reikia. Juk sūnui turi išsakyti, ką galvoji, o jis gali rinktis - sutikti ar nesutikti. Džiaugiuosi, kad su Ainiu galime kalbėtis apie savo darbus atvirai, o kai kuriose situacijose ir kartu ieškoti sprendimų. Tai, kad mus jungia viena profesija, gal ir palengvina vienas kito supratimą.

Jūs nesulaukėte brolio atkalbinėjimų dėl aktorystės, o kaip jūs pats elgėtės, kai į aktorystę nusprendė nerti sūnus Ainis?

Kai jis stojo į akademiją, aš išvažiavau iš Lietuvos. Telefonas buvo įjungtas, jeigu reikėtų pagalbos. Aš galvoju, kad stoti į šią specialybę turi ne pavardė, o žmogus. Jis ir turi įtikinti komisiją, kad yra tinkamas.

Tikriausiai Ainiui dar didesniu išbandymu tapo pavardė?

Taip, jis susidūrė su tuo pačiu, kaip ir aš. Jam per stojamuosius teko vaidinti ir tėvą, ir dėdę. Stojimas jam iš karto prasidėjo nuo gero šalto dušo (juokiasi).

Sukūrėte dešimtis vaidmenų tiek kine, tiek teatre. Ar galėtumėte palyginti darbą kine ir teatre?

Čia pasakyčiau taip: jeigu teatre ar kine vyksta kūrybinis procesas,  tada smagu, o jeigu prasideda nesutarimai, pykčiai – erzina, darbui trukdo.

Kinas ir teatras yra skirtingi dalykai, nes, pirmiausia, teatre žiūrovų skaičius yra žymiai didesnis, tad ir poveikio laukas atrodo didesnis. Kino kamera gali priartinti vaizdą iki akies obuolio, bet tai, kam tu vaidini, taip ir lieka toli. Iš kitos pusės, teatro auditorijos gale sėdintis žmogus nematys aktoriaus žvilgsnio, o kine – visa tai matosi. Abu dalykai yra savaip žavūs.

Kažkada turėjau tokią paralelę su sportu – teatras yra krepšinio klubas, o kinas – rinktinė. Jeigu rinktinėje gerai pasirodei, tave kvies vėl, o jeigu ne – tada atgal į teatrą, į klubą ir treniruokis toliau (šypsosi).

Kažkada turėjau tokią paralelę su sportu – teatras yra krepšinio klubas, o kinas – rinktinė. 

O muzika, bardų kultūros puoselėjimas, kaip tai atsirado jūsų gyvenime?

Muzika mano gyvenime buvo nuo pat pradžios. Kai buvau mažas, mane tėtis migdydavo ant rankų ir dainuodavo. Sakydavo, kad tik jam dainuojant aš nurimdavau, o dainų jis mokėjo tikrai daug. Turėjo virš keturių valandų repertuarą (juokiasi). Tikriausiai iš čia ir kilo mano pirmieji muzikiniai įgūdžiai.

Paskui mane žavėjo brolio kursas, Vido Petkevičiaus, Kosto Smorigino dainos. Turėjau galimybę klausytis Sauliaus Bareikio, Olego Ditkovskio, Vytauto Kernagio koncertų. Kai augau ir formavausi, šitokia muzikinė aplinka mane supo, man tai buvo smagu, paveiku, tad paauglystėje pats pradėjau ieškoti instrumento... O tas laikotarpis tikrai ugdė kantrybę – aš savo pirmos gitaros turėjau laukti daugiau nei pusę metų, o tada ir prasidėjo tas muzikinis kelias.

Kaip šiandien jaučiatės – dainuojantis aktorius ar vaidinantis dainininkas?

Aš esu tiesiog Gediminas Storpirštis (juokiasi). Šios skirtingos meninės veiklos yra tos pačios profesijos briaunos – jos reikalingos mano intensyviame kūrybiniame gyvenime ir viena kitą papildo. Po teatro ar kino aikštelės šurmulio noriu grįžti į ramybę, imu instrumentą ir groju. Jis padeda man susiderinti.

Ar galima lyginti savijautą scenoje, kai vaidini ir kai dainuoji?

Scena ta pati, bet jausmas skiriasi. Muzikinėje raiškoje tu esi sau vadovas, o teatre – gauni vaidmenį, gauni situaciją ir negali jų keisti. Net jei personažas ar veiksmo vieta tavo patirčiai nepažįstami tu turi atrasti vaidmens elgesio motyvus ir sprendimus.

O ar jūs pats save dažnai nustebinate?

Stebinu (juokiasi). Kūrybiniam darbe vis atrandu naujų dalykų. Mes nežinome savo galimybių ir tikiu, kad ribų šiame kelyje nėra...

Dabar mes gyvename taikiu laikotarpiu, o prisiminus karus, skaudžius žmonių išgyvenimus, supranti, kad visiškai neaišku, kaip būdamas tokioje situacijoje pasielgtum. Kaip norėtum pasielgti – žinai, bet kiek ištvertum – negali žinoti. Nors nereikia net karo, žmogui gyvenimas ir taip pažeria įvairių situacijų.

Dabar, pavyzdžiui, madinga girtis. Toks keistas šio meto ženklas. Susvarbinamos smulkmenos, o esmė lieka nuošaly... Atrodytų, kad labai padaugėjo viską žinančių ir daug patyrusių, bet taip nėra – greičiau atvirkščiai. Juk visa tai iškart paaiškėja darbuose.

Labai padaugėjo viską žinančių ir daug patyrusių, bet taip nėra – greičiau atvirkščiai.

Tarp jūsų veiklų yra ir pedagoginė, dirbate su jaunimu. Šių dienų jaunimas gyvena didžiuliame informaciniame sraute, kuriame, kaip ir sakote, visi viską žino. Kaip atsirinkti tai, kas iš tiesų naudinga?

Turėti savo nuomonę.

Ar tikrai taip paprasta?

Reikia išmokti analizuoti situacijas, perskaitytas knygas, savo pasiekimus ir klaidas. Nemeluoti sau. Nėra žėmėje tobulų žmonių, nė vieno tokio nesutikau. Žmogaus augimas susideda iš kelių dalykų: klaidų, kurias darai, sprendimų pasirinkimo ir klausimo, ko tu iš tikrųjų nori. Tada širdis pradeda stipriau plakti.

O dėl ko jūsų širdis pradeda smarkiau plakti? Apie ką svajojate gimtadienio proga?

Noriu ilgai išlikti kūrybingu, būti su savo artimaisiais, turėti progų stebėti šio pasaulio grožį. Leisti pasauliui mane stebinti.

Fotogalerija: