Genijai – mokslo neįminta mįslė

Genijumi priimta vadinti žmogų, turintį išskirtinių talentų arba sugebėjimų, kurie daugumai iš mūsų neįkandami, kad ir kiek stengtumėmės, mokytumėmės ar dirbtume. Genijai mąsto daug greičiau ir kūrybiškiau, maištauja prieš stereotipus ir laužo senas tradicijas kurdami naujas. Atrodo, tokio žmogaus neįmanoma nepastebėti, tačiau kada iš tiesų jį galima vadinti genijumi? Yra manančiųjų, kad pakanka nustatyti intelekto koeficientą. Jei surinksite daugiau nei 140 taškų, jūs – genijus. Tarptautinė organizacija „Mensa“, vienijanti aukštus IQ testo įvertinimus gavusius žmones, paskelbė, kad paisydami tokio genijaus nustatymo kriterijaus, šiandien jais galėtume vadinti du procentus pasaulio gyventojų. Kita vertus, intelekto testai pritaikyti tik mūsų atminčiai, kalbiniams įgūdžiams, loginiam mąstymui ir matematiniams gebėjimams nustatyti. Taigi jie negali patvirtinti ar paneigti meninio talento, todėl vien aukštas intelekto koeficientas dar nereiškia, kad esate genijus. Turbūt svarbiausias ir visus be galo dominantis klausimas: kaip tapti genijumi. Arba, kas lemia tai, kad žmogus tampa genialus? Deja, vieningo atsakymo į šį klausimą nėra. Dalis mokslininkų jo vis dar intensyviai ieško, o štai kiti jau sukūrė kelias teorijas, kuriomis su jumis ir pasidalysime.

Gimdytojų dovana

Nemažai genijų itin aukštais gabumais išsiskiria nuo mažens. Pavyzdžiui, garsusis austrų kompozitorius Wolfgangas Amadeus Mozartas, vos sulaukęs penkerių, klavesinu sugrojo pirmąjį savo paties sukurtą kūrinį, devynerių – parašė simfoniją, dvylikos – operą. Iki savo mirties, o anapilin jis iškeliavo vos trisdešimt penkerių, parašė ir sugrojo šimtus kūrinių. Jo tėvas, žymus smuikininkas ir kompozitorius Leopoldas Mozartas, visą gyvenimą skatino sūnų daug dirbti, kol galiausiai iškėlė jo talentą į genialios kūrybos viršūnes.

Kito žymaus vokiečių kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho giminėje – 56 muzikantai. Garsiojoje šveicarų matematikų Bernoulli šeimoje – 14 žymių šios profesijos atstovų. Nemažai talentų buvo ir matematikės-fizikės Marie Curie bei kompozitoriaus Johanno Strausso ir daugelio kitų pasaulio istorijai reikšmingų žmonių giminėse. Šiais pavyzdžiais paveldėjimo teorijos šalininkai nori pasakyti, kad genialumas lyg sena šeimos relikvija perduodamas iš kartos į kartą.

Lašas po lašo...

Fizikos tėvu šiandien vadinamam Isaacui Newtonui, savo veikale „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“ aprašiusiam visuotinės traukos dėsnį ir padėjusiam pagrindus klasikinei mechanikai, mokykloje labai nesisekė matematika ir fizika. Garsusis vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris muzikos rašto išmoko būdamas dvidešimties. Rusų mokslininkas Mikhailas Lomonosovas ilgą laiką buvo neraštingas ir į mokyklą pradėjo eiti jau būdamas suaugęs. Šiais pavyzdžiais saviugdos teorijos šalininkai grindžia mintį, kad genialumą galima išsiugdyti. Kaip sakoma: genialumas – tai 99 procentai darbo ir 1 procentas talento. Tad viskas, ko reikia, – visapusiškas ir nepaliaujamas tobulinimasis: mokymasis, valios ir užsispyrimo ugdymas, darbas ir žinių troškimas. Šis kelias ilgas ir sunkus, bet tikrai vertas visų pastangų. Nors ginčai dėl genialumo prigimties netyla, tačiau visi pripažįsta, kad svarbiausios genijaus savybės –  dideli protiniai gabumai ir kūrybiškumas.

Kur slepiasi protas?

Paprašytas popieriaus lape pavaizduoti protingą žmogų, dažnas iš mūsų nupieštų didelę galvą. Mums nesąmoningai atrodo, kad didelėse smegenyse turėtų tilpti daugiau proto. Pasirodo, iš tiesų yra kiek kitaip. Nors dar nėra tikri, mokslininkai mano, kad mūsų proto galią lemia galvos smegenų žievė ir jos struktūra. Tai didžiausia galvos smegenų dalis, kurios skirtingos dalys atsakingos už tam tikrus mūsų sugebėjimus: kalbą, atmintį, jutimus, klausą ir regą. Kuri dalis tiesiogiai susijusi su protiniais gebėjimais, neaišku. Tyrėjų darbą apsunkina tai, kad žmogui mirus, smegenys, kaip ir visi kiti organai, keičiasi, o gyvųjų, kurie sutiktų tapti bandomaisiais triušiais ir leistų kapstytis savo smegenyse, nė su žiburiu nerasi. Natūralu, kad ir dėl kilnaus tikslo, niekas nenori rizikuoti savo gyvybe. Nepaisant to, 2004 metais Kalifornijos universitete atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad žmogaus proto galiai daug įtakos turi ne smegenų dydis ir svoris, o galvos smegenų žievėje esančios pilkosios smegenų masės kiekis bei parietalinių smegenų skilčių išsivystymas. Prisiminkime garsųjį genijų Albertą Einsteiną, kurio smegenys svėrė 1 230 gramus, mažiau už vidutines, tačiau jo parietalinės smegenų skiltys buvo platesnės nei daugumos žmonių. Tai siejama su jo itin aukštais matematiniais ir muzikiniais gebėjimais. Įdomu tai, kad mokslininkai linkę manyti, jog smegenų struktūrą, kaip akių ar plaukų spalvą, vaikai gali paveldėti iš savo tėvų. Vis dėlto, norint būti protingam, reikia ne tik gerai išsivysčiusių smegenų, bet ir vertingų žinių, kuriomis jas maitinsite.

Kūrybiškumas ir beprotybė

Vienas iš ryškiausių labai protingo žmogaus ir genijaus skirtumų – kūrybiškumas. Kaip kitaip genijus atrastų ar sukurtų kažką nauja? Žinoma, prieš tai tokie žmonės dažniausiai susipažįsta su tuo, kas jau žinoma. Išanalizavę teorijas, atlikę bandymus, ima jas tobulinti ir kurti naujas. Kaip ir protinius gabumus, lakią vaizduotę bei sugebėjimą kurti paaiškinti sunku. Kai kurie mokslininkai mano, kad itin kūrybingi žmonės jautresni juos supančiai aplinkai, pastebi daugiau detalių ir emocingiau į jas reaguoja, nesugeba ignoruoti net ir mažiausių pokyčių ir priima visą siunčiamą informaciją. Tai paaiškina, kodėl kūrybiški žmonės linkę sirgti psichinėmis ligomis. Prieš kelis metus profesoriaus Fredriko Ulleno vadovaujami Švedijos mokslininkai tai įrodė biocheminiais tyrimais. Pasirodo, didesnių kūrybinių sugebėjimų turintiems žmonėms būdingi panašūs dopamino (hormono, atsakingo už teigiamus išgyvenimus) veiklos sutrikimai į sergančiųjų šizofrenija. Žinoma, tai nereiškia, kad visi kūrybiški žmonės kenčia nuo psichinių ligų. Kūrybiškumas nėra vien įgimtas. Jį galima išsiugdyti. Nors daugelis genijų geriausius savo darbus sukuria būdami jauni, pvz., Mozartas ar Einsteinas (bendrąją reliatyvumo teoriją jis sukūrė būdamas 26 metų), tačiau nemažai ir tokių, pvz., Wagneris ir Beethovenas, kurie didingus savo kūrinius pasauliui dovanojo sulaukę brandesnio amžiaus.

Galbūt žmogaus genialumo mįslė iki galo niekada taip ir nebus neatskleista, tačiau reikia tikėtis, kad pasaulyje rasis kuo daugiau didingų protų, kurie ir toliau skatins (ar prireikus stabdys) technologijų, mokslo ir meno vystymąsi. Ir kaip sako mokslo populiarinimo žurnalistas Viktoras Pekelis: „Nors ne visiems lemta būti Einsteinu, Šostakovičiumi ar Stanislavskiu, bet kiekvienas gali, nepaisant profesijos ir pareigų, tapti savo veiklos generolu.“