Airio Jameso JOYCE’O (1882–1941) romanai nebando tobulinti pasaulio. Tad net garsiausias jų – „Ulisas“ fanatikų ir priešų turi po lygiai. Vieni jį vadina šedevru, geriausia amžiaus knyga, kiti – nešvankybių srautu.
JOKIO MELO. Visi Joyce’o romanai – autobiografiniai. Vardai kartais pakeisti, bet žmonės – realūs. Vyro noras nemeluoti buvo kone anekdotinis. Kartą laiške savo tetulei Josephine jis klausė, ar žmogus įveiktų namo, esančio adresu 7 Eccles Street, tvorą nesusilaužęs kojų, – nors lengvai galėjo sugalvoti fiktyvų adresą ir aptvarą. Joyce’o triūsą įvertino tėvynainiai: rašytojas daug metų bijojo grįžti į Airiją, kur gyveno jo personažai, tik ir laukiantys progos šmeižiką paduoti į teismą.
KLIŪČIŲ RUOŽAS. Pirmuosius Joyce’o eilėraščius, apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“, romaną „Menininko jaunų dienų portretas“ leidėjai ignoravo. „Ulisas“ buvo visų puldinėjamas; Amerikoje Joyce’as net buvo teisiamas už „nepadorią“ knygą. Visi jo kūriniai buvo cenzūruojami. Tuos, kuriuos pats autorius ypač brangino, leido liberaliame Paryžiuje, ir jie buvo siaubingi, su galybe spausdinimo klaidų. Bet užsispyręs airis norėjo kūrybos laisvės – ir brangiai mokėjo už ją.