Laidos „TV pagalba“ žurnalistė Gerda Žemaitė kasdien sprendžia sudėtingas paprastų žmonių problemas. Tai drąsiai galima vadinti socialiniu darbu. Nenuostabu, kad psichologiškai ir fiziškai sudėtinga veikla išvargina. Gerda prisipažįsta, kad į laidos sezono pabaigą neretai jaučiasi išsekusi ir išsiilgusi atostogų.
Trumpa dosjė
- Gimimo data. 1981 05 23.
- Zodiako ženklas. Dvyniai.
- Svajonių šalis. Australija.
- Mėgstamiausia spalva. Mėlyna.
- Gražiausias metų laikas. Pavasaris.
- Įdomiausia perskaityta knyga. V.M.Putino „Altorių šešėly“.
- Labiausiai įstrigusi daina. R.Cicino „Meilės laivas“.
- Koks gyvūnas būčiau. Delfinas.
- Erzinanti charakterio savybė. Šykštumas.
- Didžiausia baimė. Aukščio.
Dažniausiai keliaujate su šeima ar su draugėmis?
Kartais išvykstu ir su merginų kompanija, tik toli neskrendame. Su draugėmis norėtųsi daugiau pakeliauti, bet dar nesiryžtu, nes sūnus mažas. Man ir kelioms dienoms išvykti sudėtinga – negaliu atsipalaiduoti, galvoju, kaip jam čia būtų smagu. Tai kol kas daugiausia keliaujame su šeima.
Labai norėtųsi, kad vyresnysis sūnus dažniau kartu važiuotų, bet pavasarį jis ruošėsi abitūros egzaminams, tai neturėjo laiko atostogauti. Tiesą sakant, jau ir nelabai nori su mumis, jam smagiau leisti laiką su draugais. Kartais dar vyksta kartu, bet vis rečiau.
Ar panašūs jūsų sūnūs?
Nors tarp Marko ir Nikolo šešiolikos metų skirtumas, jie labai panašūs. Labai komunikabilūs, ekstravertai, smalsūs, tyrinėjantys.
Kuo skiriasi brandi motinystė nuo ankstyvos?
Man tikrai skiriasi. Dabar, būdama brandi moteris, suprantu, kodėl taip yra. Kai susilaukiau pirmagimio, buvau gana jauna – 22 metų. Nors daug padėjo mama, visko labai bijojau, nuolat jaučiau įtampą, nežinojau, ką ir kaip daryti. Mano emocinė būklė persidavė ir vaikui – Markas nemiegodavo naktimis, labai daug verkdavo, iki trejų metų buvo sunkesnis vaikas.
Su Nikolu viskas buvo kitaip, nes aš pati buvau labai rami, pasitikėjau savimi. Manau, tai ir nulėmė, kad jis nuo trijų mėnesių išmiegodavo visą naktį, labai mažai verkdavo, daug šypsojosi. Tikrai labai skiriasi motinystė, kai esi jauna, visko bijai ir kai esi savimi užtikrinta, pasitikinti, žinanti, kad viskas pavyks.
Ar su branda pasikeitė ir požiūris į pasaulį, pomėgiai?
Jaučiu, kad esu brandus žmogus, jau kažką pasiekęs gyvenime, įgyvendinęs tam tikrus tikslus. Žinoma, tų tikslų bus ir toliau, kiekvienu amžiaus tarpsniu, nes be jų būtų neįdomu gyventi, bet jau tapau sėslesnė.
Anksčiau reikėjo visur lėkti, viską spėti – ir karjeroje, ir su draugais. Ilgą laiką nemokėjau niekam pasakyti „ne“. Buvau tikras jaunatviško maksimalizmo pavyzdys. Dabar esu šeimyniškesnė, man norisi ramiai leisti laiką, išvažiuoti kažkur su šeima ar tiesiog namuose pasiruošti vakarienę.
Ar randate laiko sau pačiai? Kodėl tai svarbu?
Taip, randu. Pasilepinu masažu, paskaitau. Labai mėgstu psichologines knygas, nes tą informaciją galima pritaikyti gyvenime.
Stengiamės su vyru susiderinti ir išleisti vienas kitą pailsėti ar užsiimti mėgstama veikla. Mano vyras yra užkietėjęs žvejys, aš puikiai suprantu jo aistrą ir suteikiu galimybę pabūti vienam gamtoje.
Manau, kad pabūti su savimi labai svarbu. Nežinau, kaip galėtum išlaikyti vidinę harmoniją, ramybę, jei neturėtum laiko sau. Tai nebūtinai turi būti kažkokia labai prasminga veikla – tinka ir apsilankymas grožio salone ar pan. Iškart visai kitaip jautiesi. Pabuvęs vienas, nori grįžti į šeimą ir rutiną.
Vieniems laiko sau reikia daugiau, kitiems mažiau. Pavyzdžiui, mano vyras yra introvertas, tai jam pabūti su savimi reikia daugiau. Man – mažiau, nes labiau mėgstu būti žmonių būryje, bendrauti.
Atrodote labai atviras, nuoširdus žmogus. Ar dėl to kartais nenukenčiate?
Visko yra buvę, tačiau nesureikšminu ir stengiuosi nelaikyti nuoskaudų. Yra žmonių, kurie pasinaudojo mano nuoširdumu, bet gyveni ir mokaisi. Manau, reikia visokių situacijų, kad galėtum į save pažiūrėti iš šalies, padaryti tam tikras išvadas. Reikėjo laiko ir smarkiai padirbėti su savimi, kad galėčiau pasakyti „ne“, kai negaliu ar nenoriu kažko atlikti, kai renkuosi kitą, man svarbesnį dalyką.
Darbe sprendžiate kitų žmonių problemas, o jos niekada nesibaigia. Kaip nepervargstate?
Į sezono pabaigą tikrai pavargstu. Kai pradėjau dirbti „TV pagalboje“, buvo sudėtinga neparsinešti namo emocijų, slogių minčių, ypač jei situacija susijusi su mažais vaikais. Būdavo, grįžti ir ilgai galvoji, svarstai, nerimauji.
Laikui bėgant, supratau, kad viso pasaulio išgelbėti negaliu, ne viskas mano rankose. Kiek galiu, tiek padedu, bet neapsikraunu, nebesinešu visko namo, nes išprotėčiau. Daliju save, bet pasilieku ir sau.
Kokiomis akimirkomis labiausiai jaučiate, kad jūsų darbas prasmingas?
Kai padedi padarydamas kažką konkretaus ir matai tolesnius žmogaus veiksmus, kuriuos jis daro pats, norėdamas pakeisti savo gyvenimą. Su labai daug šeimų bendrauju po filmavimų. Man didžiausias atpildas, kai suprantu, kad mano pastangos nenuėjo veltui, kad tikrai padėjau žmogui. Kartais reikia tik paprasto palaikymo, patarimo, kad asmuo padarytų išvadas ir pasikeistų.
Būna žmonių, kurie tarsi užstrigę, jie neturi paskatinimo ir palaikymo iš šalies, bijo priimti sprendimus. Tereikia, kad kažkas apkabintų ir padrąsintų, ir jie ima keistis į gera. Tokios istorijos atperka visus vargus.
Ar darbe nebuvote pakliuvusi į kokią nors pavojingą situaciją?
Be abejonės, buvau, ir ne kartą. Mes tikrai kaip socialiniai darbuotojai – tik jie pas agresyvius žmones iš karto vyksta su pareigūnais. Mes tokios galimybės neturime: galime tik išsikviesti policiją, jei jos pagalbos prireikia konkrečioje situacijoje.
Man yra tekę panaudoti ašarinių dujų balionėlį prieš agresyvų, neadekvačiai besielgiantį asmenį, kol laukiau pareigūnų. Kartais tiesiog apsisukti ir išvykti negali, nes žinai, kad fizinio ar psichologinio smurto auka yra viduje, tačiau ji jau atsisako pagalbos arba neatsiliepia telefonu, nes smurtautojas yra šalia. Tokiais atvejais laiko pagalvoti turi mažai – tada imi ir darai, nieko nelaukdamas.
Taigi pavojingų situacijų pasitaiko. Kol atvyksta pareigūnai, yra tekę ir bėgti, ir slėptis, ir prašyti dievo pagalbos.
Esate tikintis žmogus?
Taip, tik nelabai praktikuojanti katalikė. Anksčiau buvau, nes esu iš labai katalikiškos šeimos. Vaikystėje kiekvieną sekmadienį vykdavome į šv. mišias. Manau, kad iš dalies tai mane kiek atstūmė nuo bažnyčios.
Vaikas savaitgaliais nori dūkti su kitais vaikais, o čia nuo ryto reikia į bažnyčią. Tokia jau žmogaus prigimtis – jei kažkas privaloma, norisi priešintis. Tačiau aš tikiu ir pasikalbu su dievu, pasimeldžiu. Buvo situacijų, kai, neabejoju, jis man padėjo.
Man atrodo, kad žmogui lengviau, kai jis tiki, nesvarbu, kuo – dievu ar visata, nes tikėjimas papildo gyvenimą, atsiranda daugiau prasmės, turi į ką kreiptis, norėdamas kažko paprašyti, išsikalbėti. Manau, kai kuriais atvejais tai net padeda išvengti vizitų pas psichologą.
Kokį geriausią patarimą esate gavusi?
Kai pirmoje santuokoje buvau ant skyrybų slenksčio, labai bijojau, ką pagalvos kiti, o ir tėvai buvo prieš. Reikėjo priimti labai sunkų sprendimą ir mano draugė patarė, kad turiu klausyti savo širdies, atsakyti sau į klausimą, ar noriu likti toje situacijoje, kur man labai negera, daug metų. Ji sakė, kad turiu galvoti tik apie save, o ne stengtis įtikti kitiems. Tai buvo pats geriausias patarimas. Juo ir pasinaudojau.
Apskritai gaunu tik labai gerus patarimus iš mamos ir sesės, bet ne visada jais pasinaudoju, dažniau padarau savaip (šypteli).
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.