Geriausia metų keramikė Rūta Šipalytė: „Plačiajame pasaulyje šis menas yra vertinamas“

Šių metų Vilniaus keramikos meno bienalės nugalėtoja netrukus VDA „Lauko expo“ galerijoje atidarys personalinę parodą, mini retrospektyvą. Su R.Šipalyte kalbamės apie kūrybiškumą ir menininko gyvenimą Lietuvoje.

Rūta, kodėl menininkai yra „kieti“? Kitaip mato pasaulį?

Nesutikčiau, kad vien būti menininku yra „kieta“. Esu įsitikinusi, jog ir kitų specialybių žmonės galvoja, kad yra „kieti“. Pavyzdžiui, teisininkai, gydytojai, inžinieriai, muzikai, rašytojai. Visada atsiras žmonių, kurie savivertę sies su savo specialybe, jausis ypatingais, ir visada bus žmonių, kurie tiesiog jaus pašaukimą užsiimti viena ar kita veikla ir ja džiaugsis, nuoširdžiai atsiduodami tam užsiėmimui.

Dailininko išskirtinumas yra tas, kad jis pasaulį daugiau priima per regimąjį vaizdą ir ilgainiui susiformuoja profesiniai įgūdžiai kitaip matyti supančią aplinką. Dažnai ne sąvokomis, kad tai yra namas, medis ar šaligatvis, o spalvomis, linijomis, siluetais, ritmais, jų dermėmis.

Toks matymas yra lavinamas, panašiai kaip muzikai kitaip girdi aplinkos garsus, kaip medikai kitaip mato žmogaus kūną, jo psichiką, kaip teisininkai fiksuoja ir pagal įstatymą apibrėžia tam tikrus žmonių ir jų gyvenimo sričių santykius.  Visame kitame emociniame, etiniame gyvenime mes išliekame lygiaverčiai ir vienodi.

Papasakokite apie menininkų skaudulius. Jaučiate didžiulę konkurenciją? Finansiškai parasta išsilaikyti?

Konkurencija yra natūrali žmogaus prigimčiai ir motyvuoja sukurti kažką naujo, galvoti, kuo aš galiu būti įdomesnis, naujesnis, išskirtinesnis. Blogai, jei varžymasis išveikiamas kraštutiniu elgesiu: agresyviai, neetiškai, lipant per galvas, meluojant, vagiant idėjas, kopijuojant. 

Konkurencijos nelydi lengvi malonūs jausmai, bet galima ja pasinaudoti kaip signalu, perspėjančiu, kad gal jau laikas keltis iš primigimo.

Finansinio išlikimo klausimai ypač paaštrėja ekonominių krizių metu. Pirmiausiai tai paveikia kultūrininkus. Buvo periodų, kai atėjusi į dirbtuvę žiūrėjau į savo kūrinius lentynose ir mintyse mačiau užrašus  „hobis hobis hobis“... Tai buvo po 2008 metų ekonominės krizės. Buvo labai sunkus laikas. Sunkiai suvokiu, kaip per tą laiką išsilaikiau, nepraradau dirbtuvės. Tokiu ribiniu periodu buvo atėjusios kraštutinės mintys – gal viską mesti, ieškoti naujo užsiėmimo, darbo. Bet... o ką aš dar moku be meno? Suvokimas, kad bet kokiai naujai veiklai reikalingas įdirbis, paskatino likti prie keramikos.

Daug keliaujate – ką jums davė Kinija ir kitos Azijos šalys?

Kelionės po Aziją – Taivaną, Pietų Korėją, Kiniją – praplėtė mano akiratį, leido prisiliesti prie labai senų kultūrų, pajusti įvairovę, egzotiką, suvokti, koks svarbus ir įdomus dalykas yra kultūrinis savitumas. 

Susipažinau su daugybe vietinių keramikos technologijų. Technologija yra labai svarbi keramikos dalis,  ji pakankamai sudėtinga, reikalaujanti specialių įgūdžių.

Kinijoje, Taivane esu buvusi ne kartą. Ten vykdavau į kūrybines stažuotes ar simpoziumus. Žinoma, šios kelionės turi įtakos mano kūrybai, kaip ir bet kurios kitos Europoje ar Amerikoje.

Pakalbėkime apie menininko įvaizdį. Daug kas juokauja, kad menininkai – skurdžiai gyvenantys, pusrūsiuose kuriantys svajotojai, atitrūkę nuo pasaulio, nesugebantys prisitaikyti, dirbti normalaus darbo. Jūs tai paneigiate – pasitempusi, organizuota, tvirtai stovinti ant kojų, logiškai mąstanti, puikiai derinanti meninę kūrybą su komerciniais užsakymais. Ar jūs – išimtis?

Nemanau, kad esu išimtis. Manau, kad yra geriau savo gyvenime besitvarkančių dailininkų. Yra ir prasčiau. Kiekvienoje veikloje yra daugiau ar mažiau sėkmės lydimų žmonių.

Gal net ir apie mane jums susidaręs įspūdis yra šiek tiek klaidingas. Nėra lengva pragyventi iš keramikos meno Lietuvoje. Tenka tikrai labai daug dirbti, dažnai ir savaitgaliais. Neatsimenu, kada esu turėjusi ilgesnes atostogas, kuomet galėčiau apie nieką negalvoti, ypač apie darbus ar planus. Jie veja vieni kitus... 

Tad turiu prisipažinti, kad šį pavasarį buvęs karantinas man visai patiko, nors bendras vyravęs emocinis fonas nebuvo malonus. Buvo atšauktos parodos, konkursai, užsakymai – atrodo, turėjo būti neramu, nesaugu. Bet, kita vertus, nukrito daug įtampos. Galėjau tiesiog mėgautis dienomis be planavimo, galvojimo, skaičiavimo, svarstymo kas yra svarbiau, kokie yra prioritetai, ko reikėtų tuoj pat griebtis. Turėjau galimybę netgi gerokai apsitvarkyti savo dirbtuvėje, ko negalėjau sau leisti jau daug metų. Beje, mano dirbtuvė kaip tik pusrūsyje, bet nemanau, kad tai nuvertina.

Galiu sutikti su tuo, kad kai kurie menininkai yra tarsi atitrūkę nuo pasaulio. Kartais ir aš gyvenu tik savo ritmu, tik savo realybėje. Ir visa komercinė su kūrybos realizavimu susijusi darbo dalis, kai reikia pasakyti kainą ar suskaičiuoti laiką, per kurį atliksiu užduotį, man tikrai nėra lengva.

Dažnai pastebiu, kad aplinkiniams susidaro įspūdis, kad menininkas yra laisvas, nieko nedirba, jis bet kada ir visada visus gali priimti savo studijoje. Toli gražu ne... Jei tik gerčiau kavutę ir filosofuočiau, labai greitai netekčiau savo dirbtuvės ir atsidurčiau gatvėje. Priešingai, turiu labai galvoti ir skaičiuoti laiką, nes pati sau esu ir direktorė, ir pavaldinė.

Esu išgirdusi kalbant, kad labai daug keliauju, atostogauju, ne kiekvienas sau gali tiek leisti. Bet retas turbūt susimąsto, kad tose kūrybinėse kelionėse dirbu ir dažnai dar intensyviau, nei savo studijoje. Keliones apmoka kviečiantieji arba remia Kultūros taryba, Lietuvos institutas. Už tai, kad kviečiantieji išlaiko ir padengia kelionės išlaidas, turiu mainais palikti savo kūrinius, o atsivežti į Lietuvą galiu labai mažą sukurtų darbų dalį, jie dažniausiai telpa į rankinio bagažo lagaminėlį. 

Kaip sakoma, svetimame kieme visada žolė atrodo žalesnė. Tačiau, nepaisant čia išsakytų minčių, esu labai laiminga būdama keramike ir turėdama galimybę keliauti po platų pasaulį, pažinti žmones ir kraštus per meną, kultūrą, bendrauti su labai įdomiais žmonėmis.

Koks menininko statusas Lietuvoje? 

Lietuvoje menininkas gali turėti Kūrėjo statusą, kuris garantuoja šiokias tokias teises į valstybės paramą ir tai tikrai padeda. Nesinori velti politikos, bet pagal tai, kokios partijos ateina į valdžią, labai jaučiasi, koks yra santykis su kūryba, kokie prioritetai. Ir labai liūdna, bet per paskutinius aštuonerius metus valstybės parama kūrėjui yra gerokai sumažėjusi socialinių garantijų, mokesčių klausimu, tačiau yra likusios galimybės kreiptis į, pavyzdžiui, Kultūros tarybą ar Lietuvos institutą ir gauti finansavimą konkretiems kūrybiniams projektams.

Pavyzdžiui, Taivane kūrėjus remia ir valstybinės, ir asmeninės iniciatyvos. Ten menas yra labai vertinamas, o ypatingai keramika – tai ateina iš jų senųjų tradicijų. Kūrybos svarbos suvokimas skatinamas nuo jaunų dienų. Kai kuriose gimnazijose, be dailės pamokų, yra atskiros keramikos pamokos, gimnazijos turi menų muziejus, dailininkai kviečiami mokyklose vesti kūrybines praktikas. Taip esu mėnesį rezidavusi Čeng-Gong berniukų gimnazijoje Taipėjaus centre. Jaunuolių susidomėjimas mano kūryba buvo neįtikėtinas. 

Kūryba reikalauja atsidavimo. Kurdama daug laiko leidžiate viena – apie ką kalbatės su savimi?

Kurdama labai daug laiko leidžiu vienumoje. Kai ateina laikas idėjas perkelti į medžiagą, užsidarau savo dirbtuvėje. Išjungiu garso aparatūrą, visus išorinius dirgiklius, trukdančius susikaupti. Tyloje lieku viena su savo mintimis, idėjomis, kūriniu, kalbuosi tik su jais. 

Tai yra jausmo kalba, ryšys tarp kūrinio ir širdies, kuris diktuoja labai daug. Įsijungia asmeniniai dalykai: subjektyvus požiūris, skonis, nuotaikos. Pagal tai formuoju siluetus, linijas, spalvines dėmes. Kartais jaučiu, kad turiu dar labiau susikaupti, susikoncentruoti ir „ištraukti iš savęs iš dar giliau ir dar daugiau“. Jokių išorinių su kitomis temomis susijusių minčių nebūna, tik vidinis dialogas tarp manęs ir kūrinio.

Kūrybinis procesas reikalauja labai daug energijos, vidinio susikaupimo, koncentracijos. Kartais kurdama to net nejaučiu. Tik pabaigus projektą, atidarius parodą pajuntu, kad esu visiškai išsekusi. Reikia šiek tiek laiko susigrąžinti jėgas.

Koks buvo jūsų kelias į kūrybą?

Augau architektų šeimoje. Nuo vaikystės mane supo didžiuliai popieriaus lapai, kalkės, pieštukai, trintukai. Turėjau daugybę spalvotų flomasterių, akvarelių, guašų. Labai daug paišiau. Visi vaikai paišo, bet aš paišiau nuolat.

Nuo tos akimirkos, kai save prisimenu, žinojau, kad rinksiuosi menininkės kelią. Mane traukė ir muzika. Tiesiog tėvai neturėjo lėšų nupirkti pianino, todėl muzikos mokyklos nelankiau. Vis dar gyva svajonė, kad kai turėsiu daugiau laisvo laiko, būtinai mokysiuosi muzikos.

Baigusi vidurinę, galvojau studijuoti architektūrą. Prasitariau apie tai mamai, kuri visą gyvenimą pradirbo architekte, ir jos veidas persimainė. Ji papasakojo apie savo patirtį tarybiniais laikais, apie sunkumus, ribojimus, bendravimą statybose su darbininkais, ir aš pradėjau abejoti. Kai baigiau mokyklą, Lietuva buvo ką tik išsikovojusi nepriklausomybę. Dar daug kas buvo neaišku, miglota, sunku buvo įsivaizduoti, kaip greitai viskas keisis į gerąją pusę. Tuomet galvojau, ką dar norėčiau daryti gyvenime, jei ne projektuoti pastatus. Keramika mane lydėjo nuo ketvirtos klasės mokykloje, todėl nusprendžiau Dailės akademijoje ją ir studijuoti. Vienas iš apsisprendimo kriterijų buvo ir tai, kad keramikoje savo idėjas pati perkelsiu į medžiagą, būsiu kūrinio šeimininkė nuo pradžių iki galo. 

Ką jums reiškia tas momentas – susitikti su jūsų kūrinio naujuoju šeimininku? Ar be to būsimo jūsų kūrinio šeimininko būtų prasmė išvis kurti kūrinį?

Visada yra labai įdomu sutikti žmones, kurie nori įsigyti mano kūrinių. Lengviausia, kai išsirenka ką nors tiesiai iš dirbtuvės. Daug sudėtingiau, kai užsakomas kūrinys, kurį dar reikia padaryti – ar tikrai patiks, ar atitiks užsakovo lūkesčius. Kol kas pavykdavo sklandžiai.

Kai matau, kad kažkam patinka mano kūriniai, aplanko jausmas, kad ne veltui kuriu.

Prisimenu, vienas klientas įsigijo du mano lipdytus puodelius su dangteliais. Puodelių forma – rutulio, ant apvalių keturių kojyčių, su uodegyte „viršugalvyje“ – tokie lyg labai stilizuoti žmogeliukai. Klientas po kurio laiko pasakojo, kad kiekvieną kartą virtuvėje ant palangės pamatęs tuos puodelius juokėsi iš džiaugsmo. Man tai didelis įvertinimas, suteikiantis grįžtamąjį džiaugsmą.

Kitai klientei kūriau dekorą miegamajam. Ji taip pat po kurio laiko paskambino ir pasakojo, kad kiekvieną kartą įėjusi į kambarį ji džiūgauja. To dekoro elementus ji netgi perkėlė ant kiliminės dangos. Tai irgi paglostė dūšią.

Kartais užsakovai jų namams mano skurtų meno kūrinių nuotraukas deda į Facebook ar Instagram platformas su prierašais „Sometimes, to enjoy the best art you don’t need to go to art gallery“ (vert. „Kartais norint pamatyti geriausią meną, nebūtina eiti į meno galerijas“). Ir tai yra pats geriausias mano kūrybos įvertinimas. Kūryba pačiai sau, be žiūrovo, būtų labai egoistiška, jos prasmė būtų vienpusiška, lyg kalbėčiau tik aš ir niekas neatsakytų. Todėl publika yra labai svarbi.

Jeigu tikime, kad menas gali pakeisti pasaulį. Ką jūs, kaip menininkė, labiausiai norėtumėte pakeisti?

Menas gali prisidėti prie pasaulio formavimo, jo keitimo. O kaip aš norėčiau prisidėti prie pasaulio keitimo?.. Man svarbu nuoširdumas.

Norėčiau apie supantį pasaulį, jo netobulumą, skausmus kalbėti jautriai, švelniai, be agresijos. Kartais per atjautą, klausimus, bandymą suprasti  mes galime padaryti daug daugiau, nei visą laiką baksnodami į tai, kas ne taip gražu, ne taip miela, ne taip smagu.

Apie keramiką. Neseniai išgirdau: „Keramika – aj, tas lipdymas iš rudos k*kos“. Gal taip mąsto žmonės, kurių vaikučiai parsineša iš darželio keramikos būrelio savo darbelių... ir jų galvoje užsifiksuoja, kad tai – keramika... Ką jūs jiems?

Lietuvoje natūraliai yra iškasamas geležingas rudas molis. Jį naudojo Lietuvos puodžiai nuo senų laikų. Lietuvoje keramika labai ilgai buvo tautodailės rankose. Šios keramikos estetika gana paprasta, bet ne prasta, joje yra ir gelmės, ir prasmės. 

Iš rudo molio kaimo meistrų pagamintos puodynės, puodeliai, dubenys buvo sąlyginai nebrangūs. Lietuvoje keramika nebuvo prabangos dalykas, tačiau ne visi kaimo žmonės galėjo prisipirkti puodų kiek nori. Sudužusius jie apvydavo medžio tošimi ar vielomis, kad galėtų panaudoti biriems produktams.

Šiomis dienomis keramiką nuvertino pigi importuota masinės gamybos kinų produkcija. Gal visa tai ir sąlygojo tokio menkinančio požiūrio į keramiką atsiradimą.

Lietuvoje profesionalios keramikos atsiradimas skaičiuojamas nuo 1931 m., kai Kauno dailės mokykloje buvo įsteigta Keramikos studija. Nuo tada keramikos istorija atveda iki šių dienų, iki profesionalių menininkų keramikų paruošimo Vilniaus dailės akademijoje. 

Plačiajame pasaulyje keramikos menas yra vertinamas. Ypatingai Azijos šalyse – Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje. Keramikos kūriniai ten yra labai brangūs, o keramikai turi tokį patį statusą kaip skulptoriai, tapytojai, grafikai. Azijoje keramikos meno tradicijos ateina iš labai senų laikų su giliausiomis tradicijomis. Ta pigi produkcija prekybos centruose yra masinė gamyba, skirta eksportui, ir neturi nieko bendro su senąją kinų keramikos tradicija, su Azijos šalyse sukurtais darbais vietinei pasiturinčiai, išprususiai rinkai.

Svarbu ne tai, į ką kažkam panaši keramikos medžiaga. Svarbiau, kas iš tos medžiagos sukuriama. Žmonės, kurie pateikia negatyvius palyginimus, yra mažai susipažinę su profesionaliu keramikos menu tiek Lietuvos, tiek pasauliniame kontekste.