Geriausiai protas veikia tada, kai jaučiame harmoniją
Jeigu nuo mokyklos suolo vaikus mokytų meditacinių praktikų, kaip pažinti ir valdyti savo būsenas, senai būtume atsikratę tokių reiškinių kaip alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas, korupcija ir t.t.. Tačiau, kaip jau ne kartą buvo pastebėta, aklas ir nenorintis susivokti žmogus yra pats geriausias sistemos sraigtelis.
Žmogus turi sunkiai dirbti tam, kad vakare galėtų pasižiūrėti serialą, pokalbių laidą arba sporto rungtynes. Jis turi tikėti medicina, TV žiniomis, politikais, sirgti įvairiomis ligomis ir daryti nusikaltimus. Antraip jis sistemai nereikalingas.
Tuo tarpu atlikti moksliniai tyrimai sako, jog tokia įprasto žmogaus vidinė ir išorinė būsena yra pavojinga. Įvairių kontinentų ir tautų senosios dvasinės praktikos moko, kaip pasiekti efektyviausias būsenas, kai žmogus susilieja į darnią visumą ir su savimi, ir su aplinka. Tada jis gali pajudinti kalnus. Apie tai kalbėjo visi didieji dvasiniai mokytojai. Ne taip seniai Niujorko universitete buvo iš naujo atrasta ir įrodyta ši fundamentali tiesa: ramybės ir harmonijos būsenoje žmogaus smegenys veikia optimaliausiu režimu.
Yra daug įvairių būdų, kaip tokias būsenas pasiekti, bet dažniausiai žinios apie tai Vakarų pusrutulyje nuo žmonių būdavo slepiamos tam, kad išsilaikytų socialinė piramidė: „Aš žinau, todėl esu geresnis ir galiu valdyti, o tu nežinai. Nusilenk arba mokėk man pinigus ir aš tau pasakysiu“.
Niujorko universitete profesoriaus Zoran Josipovic vadovaujama mokslininkų neurofiziologų grupė buvo atlikusi tyrimus su savanoriais iš Tibeto vienuolynų. Magnetinio rezonanso tomografais buvo tiriamos jų smegenys meditacinių praktikų metu.
Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kaip dirba su žmogaus „vidine“ ir „išorine“ veikla susiję smegenų neuronų tinklai ir kaip vyksta persijungimas tarp šių dviejų funkcijų. Šio tyrimo metu paaiškėjo anksčiau mokslo neigtas, tačiau dvasininkams visais laikais žinomas faktas. Tuo momentu, kai vienuoliai pasiekdavo „harmonijos su savimi ir pasauliu“ būseną, sąmonė vienu metu dirba net dviem režimais. Protas vienodai veiksmingai analizuoja tiek išorines, tiek vidines patirtis. Nors anksčiau buvo manoma, kad meditacija yra grynai vidinė žmogaus veikla.
Tokias būsenas nuo seniausių laikų naudoja ne tik vienuoliai, bet ir asmenys praktikuojantys įvairius kovos menus, specialiųjų tarnybų kariškiai, sportininkai.
Vadinamosiose alfa būsenose žmogus gali priimti bei analizuoti informaciją, kuri ateina per 5 juslių kanalus. Tuo pačiu metu jis priima ir vertina informaciją, kuri ateina kur kas anksčiau ir greičiau iš „vidinių pasaulių“ arba iš vadinamųjų „laukų struktūrų“. Todėl aplinkiniams susidaro įspūdis, kad žmogus iš anksto žino kas įvyks ir likus kelioms sekundėms iki įvykio, priima teisingiausią sprendimą, ką daryti.
Kaip išsiaiškino profesoriaus Zoran Josipovic vadovaujami neurofiziologai, tuo metu, kai žmogus užsiima įprastais darbais, veikia smegenų centrai, atsakingi už „išorinę veiklą“. Kai tik žmogus pasineria į ramybės būsenas, kai jis niekuo neužsiėmęs, atsipalaidavęs, tada išorinės veiklos smegenų centrai nueina į antrą planą, bet kartu pradeda dirbti tos smegenų sritys, kurios atsakingos už vidines patirtis, nuojautą, intuicija. „Vidinis“ tinklas labiau atsakingas už žmogaus sąmoningumą.
Mokslininkai padarė išvadą, jog smegenys gali veikti abiem režimais tuo pačiu metu. Tai yra pati optimaliausia žmogaus būsena ir jį įsijungia tada, kai žmogus ima jausti harmoniją ir vienybę su pasauliu. Tuomet informacijos srautai „iš išorės“ sinchronizuojasi su tuo, kas ateina „iš vidaus“.
Taigi pirma sąlyga, siekiant atstatyti sveikatą – tai mokėjimas atsipalaiduoti, ilsėtis, išlaikyti ramybę, teigiama daugelyje šaltinių, kurie pataria, kaip naudoti įvairias meditacines praktikas. Rytų išmintis sako: „atsipalaidavimas yra gyvenimas, o įtampa yra mirtis“. Budistų vienuolynuose naujokai pirmiausia mokomi atsipalaiduoti arba kristi.
Daugelis žmonių net nesusimąsto, kodėl vaikai, kurie labai dažnai krenta nuo įvairiausių aukštumų ir daiktų, patiria mažiau kaulų lūžių, negu suaugę. Tai susiję ne tik su lankstesniais vaikų kaulais. Iš tikrųjų priežastis yra kita. Suaugę žmonės dažniausiai būna įsitempę, o vaikai – atsipalaidavę. Juk suaugusieji nuolat kažkur bėga, lekia, jie tai – praeityje, tai ateityje. Jie nuolat apimti streso, gvildena kažkokias problemas.
Kas yra atsipalaidavimas? Tai tokia būsena, kai žmogaus energija niekur nejuda, nei į ateitį, nei į praeitį. Ji yra čia ir dabar. Jūs pasineriate į jos šilumą. Kalnų ežero paviršius ramus. Jūs esate ištirpę savo energijoje. Tai ir yra relaksacija.
Bet kurioje situacijoje galima stabdyti laiką, mėgautis esamu momentu ir daugiau nieko nenorėti. Galima pasyviai stebėti arba grožėtis įvairiausiais dalykais. Bet kurioje sudėtingoje situacijoje galima prisiminti ramius gyvenimo periodus arba naudotis įvairiomis kvėpavimo technikomis, atsekti ir pertvarkyti per ankstesnę gyvenimo patirtį įgytas automatines reakcijas, kurios paprastai ir būna pagrindinė kliūtis į ramybę.
Kaip sakė Buda, mes galime tam tikram laikui palaidoti savo praeitį, nes ji jumis nesirūpina. Mes galime bet kada sustabdyti laiko tėkmę ir tapti laimingi esamuoju metu. Jeigu pavyksta pasiekti pilną vidinį „ne darymą“, atsiranda tuščios galvos fenomenas. Tokiais atvejais žmogus apie nieką negalvoja, o tik stebi mintis, kurios įeina ir išeina. Stebėti mintis reikia taip, lyg sėdėtume ant upės kranto ir žiūrėtumėte į pratekantį vandenį.
Tačiau šiuolaikiniam žmogui be galo sunku pasiekti tokias būsenas. Vis dėlto visada galime pasirinkti: arba ramybė arba baimė ir toliau judėti šiais vektoriais. Gal kai kam patinka jausti baimę, gal ji labiau užgrūdina, motyvuoja – viskam laisva valia. Bet jeigu pats esi išsigandęs ir bandai tokias savo nemalonias būsenas primesti kitiems (net ir „gera valia“), reiktų susimąstyti, ar neatimi iš kitų noro ir galimybės gyventi laimingai? Galbūt tai yra Visatos dėsnių nepaisymas, kurie sako, jog viskas sugrįžta.
Išguiti iš visuomenės stresą – užduotis nepaprasta. Turbūt netgi neįmanoma. Jei išimsi iš sistemos baimę, ar bus visi patenkinti? Nes baimė yra visos dabartinės socialinės piramidės pamatai. Vieni kitus gąsdiname ir galvojame, kad tai yra pats geriausias mokymo, motyvavimo ir gyvenimo efektyvumo katalizatorius.
Pasirodo moksliniai tyrimai rodo, jog taip nėra: vidinė ramybė ir harmonija su pasauliu yra geresnė būsena už baimę ar nerimą ko nors negauti arba netekti.
Abiejose Atlanto pusėse vykdyti „universalaus kario“ projektai pasiekė aklavietę todėl, kad buvo išsiaiškinta: norint būti nemirtingu ir geru kareiviu, žmogus turi būti darnoje, vadinasi privalo atsisakyti ketinimų nužudyti kitą. O tai nėra suderinama su bet kokiais kariniais ar žvalgybiniais planais.
Kvantinis sąmonės šuolis arba sąmonės perėjimas į kitą išmatavimą, apie kurį šiuo metu visi tik ir šneka, turėtų mus atvesti į „pasaulį“, kuriame nuolat jausime tą harmoniją su savimi ir aplinka. Niekas išorėje nepasikeis. Medžiai bus tie patys, žolė – tokia pati žalia, bet požiūris bus kitoks. Kiekviename žolės daigelyje jausime save.
Tokia būsena žmogui nėra naujiena. Prieš daug tūkstančių metų mes tokie buvome. Jėzaus skelbiama „Tėvo karalystė“ yra ne utopinė teritorija ar kažkoks laikotarpis, kuris dar turi ateiti, o sąmonės būsena, kai jaučiama Vienybė ir Harmonija. Tada tarp minties, žodžio ir veiksmo galima bus dėti lygybės ženklą.
Tekstas G. Mikšiūno, tinklaraštis „Kvantinė magija“
Zoran Josipovic apie tai, kas vyksta žmogaus smegenyse kai jis medituoja