Geriausias metų kino aktorius Valentinas Novopolskij: „Mes tik žaidžiame kiną“
Aktoriaus Valentino NOVOPOLSKIJ (36) talentas jau iki šiol buvo įvertintas visais svarbiausiais lietuviškais apdovanojimais, o šiemet prisidėjo dar vienas: „Kino pavasario“ žiūrovai jį išrinko geriausiu metų kino aktoriumi. Tačiau ši pergalė laimėtojui kelia daug abejonių.
Valentinai, pavadintas geriausiu Lietuvos kino aktoriumi jūs akivaizdžiai pasijuntate nejaukiai. Kodėl?
Nes man atrodo, jog įvyko kažkoks nesusipratimas. „Ar dėl to ir neatvykai į ceremoniją atsiimti apdovanojimo?“ – klausinėja aplinkiniai. Ne, aš nesu kažkoks maištininkas: į ceremoniją neatvykau tik dėl to, kad tuo metu vaidinau spektaklyje. Esu Rusų dramos teatro aktorius, turiu etatą, turiu įsipareigojimų.
Kai kurie talentingi aktoriai vengia etatų, kad nesijaustų suvaržyti ir galėtų kada panorėję imtis patinkančių darbų. Bet gal jūsų etatas nevaržo?
Aš tiesiog niekada nebandžiau dirbti kitaip. Teatro akademijoje baigiau Dalios Tamulevičiūtės kursą, paskui atėjau į Rusų dramos teatrą – tai atrodė labai patogu. Aišku, dirbti mažame kolektyve nėra lengva: esame penkios skirtingos aktorių kartos, nelabai paprasta susikalbėti. Bet yra ir savų pliusų. Filme „Ežiukas rūke“ herojus sako: „Aš – ežiukas, aš įkritau į upę.“ Man dažnai atrodo, kad aš, kaip tas ežiukas, tiesiog plaukiu pasroviui, nesipriešinu tam, kas vyksta. Etato atsisakymas būtų didelis savęs išbandymas... Pernai iš teatro išėjo du kolegos: suprato, kad gali išsiversti patys, dabar sėkmingai dirba. Bet jeigu išeičiau aš – ko gero, tektų keisti profesiją.
Manau, jūs savęs neįvertinate. Pažvelkite į savo Eugenijų Oneginą iš šono – jis nuostabus!
Deja, neturiu tokios galimybės. Bet kiekvienam geras aktorius yra vis kitas. Kas gali įvertinti aktoriaus kalibrą?
Žiūrovai? Komisijos?
Viskas yra subjektyvu. Žinau, jog per mažai skaitau, per mažai tobulėju, kad galėčiau vadintis geru aktoriumi. Aš tiesiog dirbu, ir tiek, – gal kažkas duota, gal genai, gal sėkmė. Bet kai sutinku tikrai gerą aktorių ar režisierių, tampa šiek tiek gėda: tarsi iki tol vykusiai apsimetinėjau, o dabar mane gali demaskuoti.
Gal jūs iš prigimties kuklus?
Jeigu tai kuklumas – tuomet taip. O gal atvirkščiai – kažkokia puikybės forma?.. Viskas yra sąlygiška. Pavyzdžiui, vadinti mane kino aktoriumi...
Betgi jūsų kino biografija – gana ilga!
Kas jums tai sakė? Turėjau vos kelis vaidmenis, o visa kita – tik maži epizodai, dažnai net be žodžių. Svetainėje www.imdb.com apie mane parašyta, kad vaidinau Holivudo filme „Pasipriešinimas“. O iš tiesų mane ten vos parodo – ir iškart nušauna. Bet nušauna Danielis Craigas. Štai ir nežinau – ar verta tuo didžiuotis? Sakyčiau, pirmas mano didesnis vaidmuo kine buvo Mykolo Vildžiūno juostoje „Nesamasis laikas“: Mykolas – kurso draugas, jis mane tam vaidmeniui numatė jau tada, kai rašė scenarijų. Jis žinojo, koks įvaizdis man būdingas: nesubrendusio, ne pagal amžių vaikiško žmogaus. Filmui to ir reikėjo. Tai buvo pirmas kartas, kai teko šiek tiek daugiau padirbėti prieš kamerą.
Ir už tą „šiek tiek“ iškart gavote Sidabrinės gervės apdovanojimą...
Gavau, mama džiaugiasi, bet... Vis galvoju: gal Lietuvoje nereikėtų kasmet dalyti tų apdovanojimų? Jeigu nėra kam, tai gal nereikia duoti?.. Gal tuomet jų svoris būtų didesnis?
Gaila, dar nemačiau filmo „Gyvatė“, už kurį šiemet buvote pripažintas geriausiu kino aktoriumi...
Abejoju, ar tie, kurie už mane balsavo, jį matė.
Manote, išrinko tik pagal pavardę?
Aš tai žinau. Geriausią aktorių žmonės rinko internete, o aš vien feisbuke turiu per tūkstantį draugų. Nieko neagitavau, bet kažkas paagitavo balsuoti už mane – to ir užteko. Man buvo nejauku laimėti. Suprasčiau, jei apdovanojimas vadintųsi „Žiūrovų simpatijų prizu“ ar kažkaip panašiai... Bet tai yra skambus titulas. Visada sakau, kad žmonėms trūksta humoro jausmo, o dabar pačiam to pritrūko. Gal reikėtų tiesiog nusišypsoti, padėkoti ir pamiršti, bet man kažkodėl atrodo, kad šioje mažoje neteisybėje atsispindi daug didesnės. Kaip toje nuotraukoje iš nominantų fotosesijos: iš priekio atrodau puikiai, o nugaroje švarkas sukabintas segtuku, nes per didelis. Bet juk tai nesvarbu – svarbiausia, kad gerai atrodo!.. O man norisi, kad būtų kitaip. Kad nebandytume tik gerai atrodyti, o iš tiesų stengtumės būti geresni.
Na, kažką apdovanojimai įkvepia, paglosto savimeilę...
Ar tikrai įkvepia?.. Čia susimaišo rinkodara ir menas. Gavęs „Oskarą“, aktorius gauna daugybę pasiūlymų, nes į afišas bus galima įrašyti – „Oskaro“ laimėtojas“, ir žmonės eis į tą filmą. Bet manęs rinkodaros niekas nemokė! Mane mokė tik dirbti scenoje. Todėl man nesmagu eiti į apdovanojimų ceremonijas, nejaukiai jaučiuosi ant raudono kilimo. Mes net tokios rinkos neturime, mes tik žaidžiame kiną, tai kam visa tai? Gal norite užsukti pas mane į namus ir pamatyti, kaip gyvena neva geriausias Lietuvos kino aktorius?..
Bet pasiūlymų vaidinti kine visgi gaunate, ir ne taip mažai.
Tikrai ne, tik praėję metai buvo maloni išimtis. Dažniausiai mane kviečia atlikti epizodinius vaidmenis lietuvių ir užsieniečių filmuose, o studentai – filmuotis diplominiuose darbuose. Pernai nusifilmavau dviejuose studentų trumpametražiuose filmuose – Indrės Juškutės „Aldebarane“ ir Tito Lauciaus „Gyvatėje“. Abiem esu dėkingas už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę.
Rimtesni mano darbai kine dar neišvydo dienos šviesos. Greitai pasirodys Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“, kur man teko antraplanis vaidmuo. Neseniai nusifilmavau juostoje „Olegas“, pasakojančioje apie Latvijos rusą, kuris išvažiuoja dirbti į Belgiją. Latvis režisierius Juris Kursietis ilgai nerado aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui – ir kastingo vadovė kažkur pamatė „Nesamąjį laiką“. Mane pakvietė į bandymus Latvijoje – ir patvirtino. Filmavimai buvo labai sunkūs, balansavau ant savo fizinių galimybių ribos. Briuselyje kenčiau klaikų šaltį, net tarp dublių nepavykdavo nubėgti pasišildyti. Dar sunkiau buvo filmuotis baseine po vandeniu: tai buvo ir fizinis, ir emocinis iššūkis. Visgi manau, kad man fantastiškai pasisekė – tai yra neįkainojama patirtis.