„Apdovanojimai atneša jėgų ir energijos kurti toliau. Užėjus sunkiems etapams, būna labai gera prisiminti, kad tavo darbai rado atgarsį ir turėjo prasmę“, – neslepia dokumentinių filmų režisierė Aistė ŽEGULYTĖ (40), pelniusi „Sidabrinę gervę“ už geriausią ilgametražę dokumentinę juostą „Dulkės, kaulai ir stebuklai“.
Tai – nebe pirma „Sidabrinė gervė“ jūsų gyvenime.
Taip, ir vėl filmas surinko labai gražų jų skaičių – gavome net keturias. 2018-aisiais mano filmas „Animus Animalis“ yra pelnęs tris Nacionalinius Lietuvos kino apdovanojimus ir tris „Sidabrines gerves“, nes tais metais vyko dveji apdovanojimai.
Tiesa, praeitą kartą juos išsidalijo kūrybinė komanda, o šįkart „Sidabrinė gervė“ nusileido ir mano namuose. „Animus Animalis“ taip pat įvertintas kaip geriausia dokumentika, bet ta statulėlė, jei neklystu, dabar stovi „Meno avilio“ studijoje arba pas prodiuserę Giedrę Burokaitę. Tiesa, kol namuose vyksta renovacija ir statybų darbai, maniškė yra pas scenarijaus bendraautorę Vėjūnę Tamuliūnaitę. Kai baigsis dulkės ir remontai, parsinešiu ją namo.
Pirmas jūsų ilgametražis dokumentinis filmas buvo apie grybus, šis – apie žmogų, tiksliau, apie kaulus. Bet ir šįkart radote sąsajų su grybais...
Taip, šis filmas – apie žmogaus būtį ir jo prasmę šioje žemėje. Kaip kiekvienam mūsų svarbu surasti buvimo čia prasmę ir tada gebėti pasidalyti ja su kitais. Bet grybai ir šioje juostoje – neatsitiktiniai veikėjai, jie itin susiję su restauratorių pasauliu. Dalis filmavimo darbų buvo numatyti Edinburge, Škotijoje: ten su mikologų pagalba filmavome grybus – įamžinome mikroskopinį pasaulį. Apskritai labai daug keliavome: Prancūzijoje, mažoje viduramžių bažnytėlėje, filmavome XIV amžiaus freską, Ispanijoje – ritualais apipintą Didžiąją savaitę (Semana Santa). Bet daugiausia dirbome
.