Dovilė Filmanavičiūtė. Geriems berniukams – dangus, normaliems berniukams – viskas

Normalūs berniukai šiaip sau jausmų nedemonstruoja. Normalūs berniukai gerai uždirba, išlaiko šeimą, pastato namą ir laiko žmoną už trumpo pavadžio.

Normalūs berniukai neskuta pažastų ir duoda į snukį nusipelniusiems. Normalūs berniukai yra visuomet alfa ir niekada beta.

Ar jau atsibodau? Atsibodau net pati sau!

Tiesą pasakius, nesu tikra, kad visi tie epitetai normaliems berniukams tinka. Tačiau labai gerai žinau, kad, nepriklausomai nuo lyties, spausti žmogų gyventi taip, kaip jis nenori ir negali, – baisus dalykas.

Normalias mergaites mes jau prispaudėme. Įkalėme joms į galvas, kiek jos turi sverti, kaip atrodyti, ką kalbėti. Dažna iš jų, užsiėmusi dietomis ir lūpų putlinimo procedūromis, pamiršo perskaityti keletą knygelių, bet su saviverte joms vis tiek gerai. Negerai tik toms, kurios nenori gyventi pagal standartus.

Panašiai ir su berniukais – vykdo jie tas nuostatas, tik kad viena iš jų liepia laikytis stojiškai, tai apie savivertę niekas ir neišsižioja.

Visą pasaulį norime užkelti ant vyriškų pečių. Nors visi nebyliai suprantame, kad mūsų šeimos ašis – Motina.

Kartą šia tema aš kalbėjausi su savo kolega. Nors dažniausiai mudu špilkuojamės kaip katė su šuniu (visiems aplinkui labai linksma, o mums dar labiau, nes darbinis flirtas yra baisios kasdienybės variklis), sutarėm, kad su ta lietuviško vyro saviverte – labai nekas.

Visų pirma – baisiai archajinis požiūris. Kad ir hiperbolizuodama, apie jį užsiminiau pradžioje. Visą pasaulį norime užkelti ant vyriškų pečių. Nors visi nebyliai suprantame, kad mūsų šeimos ašis – Motina. O kai ši mosikuoja rankomis ir grūmoja pirštu, normalu, kad normaliam berniukui gali pasirodyti, jog nelabai kažkam jis rūpi, nelabai kažkas jo klausosi ir atsižvelgia į jo berniukišką nuomonę.

Antra – baisus istorinis kontekstas. Talentingi, stiprūs... Visi išvežti, išžudyti. Genofondas suniokotas. Atsigauti dar iki šiol sunku.

Žinau, kad ne tokių minčių jūs tikitės šiame nuostabiame, pailsėti leidžiančiame leidinyje... Todėl belieka guostis, kad mūsų vaikai gyvens geriau. Jie juk gimė laisvėje ir savo emocijas moka pripažinti, moka jas išleisti, išsemti iki galo.

Ir trečia – nuolatinis bėgimas nuo problemos. Nenorėjimas jos suvokti. O suvokus, pabandyti bent jau mažais žingsniukais pajudėti į priekį. Paprastai tariant, pradėti nuo savęs.

Klausiate manęs, kur čia ta problema?

Aš tiesiog manau, kad mes visi per mažai kalbamės, per mažai laiko būname atsimerkę, per mažai išdrįstame, per daug save ribojame.

Mums taip sunku pasakyti tris žodžius: ačiū, prašau ir atsiprašau.

Mums taip nejauku pasakyti vienas kitam: koks tu gražus (-i) žmogus, kaip aš tave gerbiu už tavo tvirtus poelgius.

Supuosi vėjyje sodybos terasoje ir galvoju: kada gi aš paskutinį sykį sakiau komplimentą savo vyrui?

Jūs dabar pamanysite, kad visai nukvakau, kad vasaros karštis ištirpdė mano smegenis, kad komplimentus juk sako vyrai mums, o ne atvirkščiai... Juk šiandien kalbame apie normalius berniukus ir jų savivertę.

Tačiau jūs mane menkai pažįstate ir nesuprantate, kad aš nepasiduosiu ir galvosiu tol, kol prisiminsiu. O jei ir neprisiminsiu, dabar pat nueisiu į miegamąjį ir garsiai jam sušuksiu:

– Norėčiau už tavęs tekėti pirmąją pažinties dieną, nes tu... Tu pusryčiams valgai silkę!

​Norisi paprašyti netikėti, kad pasaulis būna tik juodas arba baltas. Kad šeima yra tik sėkminga arba ne.

Aš nepažįstu kito tokio žmogaus, kuris taip gražiai sudėtų indus į indaplovę!

Mane geriems darbams įkvepia tavo meilė gyvūnams...

Kai tu bendrauji su mūsų draugų vaikais, aš matau, koks puikus tėvas tu būsi.

Kad ir koks mano berniukas kartais būtų normalus, o kartais anaiptol, be visų tų nesibaigiančių komplimentų, norisi tiesiog paprašyti netylėti. Nebūti stojiškam. Kartu su visais kitais pasaulio berniukais.

Dalintis krūviu ant pečių, dalintis liūdesiu ir klausimais sau. Norisi paprašyti netikėti, kad pasaulis būna tik juodas arba baltas. Kad šeima yra tik sėkminga arba ne. Nes ne sėkmė, o spalvos padeda mums gyventi gražiai, gerai, šviesiai ir prasmingai.

Na, ir tiesiog...

Berniukai, būkite nenormalūs į sveikatą, nes mes jus mylime visokius! Ir tai patvirtins visos normalios ir nenormalios pasaulio mergaitės. Bučkiai.