Gidė Eglė Likaitė apie Omaną: „Tai šalis, į kurią yra ko sugrįžti“

Sultonatas – tai skamba gražiai

Gal atrodys keista, bet šioje šalyje atsidūriau dėl to, kad labai gražiai skamba ­– Omano Sultonatas. Man apskritai Arabijos pusiasalis labai įdomus, nes jis europiečiams mažiau žinomas, rečiau lankomas.

Bet į Omaną pirmą kartą skridau vien dėl valstybės pavadinimo, tikrai. Prieš tai jau buvau aplankiusi kelias musulmoniškas šalis, Tunise ir ilgėliau pagyventi teko, bet Omanas vis tiek gerokai nustebino.

Pavyzdžiui, tuo, kad ten, skirtingai nuo kaimyninių valstybių, yra natūralaus gėlo vandens. Kalnuose žiemą palyja, vanduo slėniais teka žemyn, jis kaupiamas ir saugomas specialiai pastatytuose rezervuaruose.

Neįtikėtina pagarba šalies valdovui

Omane pirmą kartą gyvenime patyriau, kad žmonės gali reikšti tokią nuoširdžią pagarbą savo šalies valdovui. Omanietis niekados nepasakys: „mūsų sultonas“ arba „sultonas Kabusas“. Visuomet – „jo didenybė sultonas Kabusas“.

Beje, šiais metais pirmą kartą Omano piliečiai, nacionalinės šventės proga norintys pasipuošti savo automobilius arba namus, turėjo gauti specialų leidimą ir dar sumokėti už jį tam tikrą mokestį. Lapkričio aštuonioliktąją – sultono Kabuso gimimo dieną – buvau Omane ir maniau, kad įvairiausių dekoracijų pamatysiu gerokai mažiau negu pernai. Kur tau! Visą savaitę šalis buvo pasidabinusi šalį ir sultoną sveikinančiais lipdukais, vėliavomis, plakatais, šviesų girliandomis.

Meilė po pirmosios kelionės

Į Omaną pirmą kartą patekau prieš penkerius metus. Nuskridau su keliais draugais, kurie, lygiai kaip aš, buvo nusiteikę avantiūrai – pamatyti gana tolimą ir visiškai nepažįstamą šalį.

Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Dabar pagalvoju – gal dėl to, kad atvykę mes beveik iš karto nėrėme į gamtą – į kalnus ir kalnų slėnius, kuriuos arabai vadina wadi.

Tą kartą teko paragauti ir dykumos – visureigiais važiavome į Vahibos smėlynus. Dabar net šiek tiek juokinga prisiminti tuometinį jausmą – atrodė, kad tokios pažinties su dykuma ir pakaks. Kol per kitą kelionę nepatekau į vadinamąją Tuščiąją teritoriją – neaprėpiamą, beveik negyvenamą ir nuostabiai gražią dykumą, kuri arabiškai vadinama Rub el Chali.

Mitai ir gandai

Ne kartą teko patirti tai, ką vadinčiau vakarietišku stereotipu – kai žmonės klausia, ar Omane saugu. Pastaraisiais metais žiniasklaida taip įkalė į galvą, kad arabas lygu teroristas, kad žmonės net nepasidomi, kaip toji šalis gyvena. O juk Omanas kartais vadinamas arabiškąja Šveicarija. Sostinė Maskatas – vienas saugiausių miestų ne tik tame regione, bet ir visame pasaulyje.

Apskritai, duok Dieve mums taip tvarkytis, kaip tvarkomasi Omane. Tai šalis, per penkis pastaruosius dešimtmečius sukūrusi viską – nuo puikiausių kelių iki mokyklų tinklo, siekiančio atokiausius dykumų pakraščius. 1970 metais, kai sultonas Kabusas atėjo į valdžią, Omane buvo dvi pasaulietinės mokyklos ir septyni kilometrai asfalto – nuo sultono rūmų iki uosto. Taip, jie turi naftos pinigų. Bet juk ir mes gauname paramos iš Europos Sąjungos.

Be kita ko, labai nustebino Omano valdžios požiūris į klasikinę vakarietišką muziką. Maskato opera, iškilmingai atidaryta 2011 metais, yra vienas moderniausių ir prašmatniausių operos teatrų pasaulyje, bet pigiausi bilietai ten kainuoja vos tris realus – maždaug septynis eurus. Kad koncertus ir spektaklius galėtų lankyti visi, kam tai įdomu.

Ramus, bet ambicingas kraštas

Vargu ar arabus galima vadinti skubančiais žmonėmis: jie nestresuoja, niekur nebėga. Bet tokių „atsipalaidavusių“ žmonių kaip Omane dar reikia paieškoti. Net emyratiečiai, palyginti su omaniečiais, atrodys kažkokie susirūpinę ir skubantys. Man vienas kolega Omane yra juokais pasakęs: „Nusiraminkite, mes kvėpuojame nafta.“

Bet teigti, kad visa šalis vadovaujasi tokiu šūkiu, būtų absoliučiai neteisinga. Atvirkščiai, omaniečiai visokiausiais būdais raginami dirbti, kurti verslus, o sultonas ir kiti valdžios atstovai nuolat pabrėžia, kad niekas iš niekur neatsiranda.

Omane itin akcentuojama išsilavinimo svarba. Ten sukurta valstybinė finansavimo sistema, skatinanti omaniečius studijuoti užsienyje. Visas studentų išlaidas, net brangiausiuose pasaulio universitetuose, padengia valstybė, o sugrįžusiam jaunimui garantuojamas perspektyvus darbas. Tai vadinamosios „Omanizacijos programos“ dalis. Jos tikslas – parengti kuo daugiau aukštos kvalifikacijos vietinių specialistų ir integruoti juos į darbo rinką.

Tai, kad šalis orientuojasi į pažangiausias valstybes, mano supratimu, puikiai iliustruoja faktas, jog jau netrukus Omano parduotuvėse bus uždrausti plastikiniai pirkinių maišeliai.

Dauguma mano sutiktų omaniečių paneigia mitą apie tinginį arabą, kuris dienų dienom sėdi pavėsyje ir geria arbatą. Galbūt tai bent kiek tinka kalbant apie Saudo Arabiją, Jungtinius Arabų Emyratus ir Katarą, kur valdžia iki šiol dosni piliečiams. Aš Omane sutikau daugybę žmonių (kalbu apie vietinius, ne atvykėlius), kurie, net ir turėdami nuolatinį darbą, vis tiek užsidirba papildomai, pavyzdžiui, nuosavu automobiliu vežiodami turistus.

Pavyks. Net jei nepavyks

Arabų pasaulyje nėra žodžio „ne“. Jei ko nors teirausiesi, tenykščiai žmonės visuomet atsakys „taip“. Tai nereiškia, kad pažadas bus įgyvendintas, ir dėl to europietis kartais pasijunta keistai. „Ar mes spėsime ten nuvažiuoti?“ „Spėsim“, – atsakys omanietis. Nuojauta verčia tave abejoti, bet tu pasitiki vietiniu. Kiek vėliau, pavėlavus, omanietis pasakys: „Na matai...“, – ir kažkaip „apžais“ situaciją. Prie to paprasčiausiai reikia įprasti.

Omane labai ryški tolerancija kitoniškumui. Tu gali būti kitoks, nes tu – svečias. Pagarba svečiui – nekvestionuojamas dalykas. Man atrodo, net senojoje Europoje pastaruoju metu ši samprata gerokai nuknykus, jau nekalbant apie Lietuvą, kurią sovietai penkis dešimtmečius atitinkamai kastravo.

Nusiteikite kalbėtis iki paryčių

Omaniečiai labai linkę bendrauti su atvykėliais. Ypač atokesnėse vietose.

Kartą, važiuojant uolėta dykuma, sudrisko visureigio padanga. Kol artimiausiame kaimelyje ją keitėme, vietiniai su mumis taip susibendravo, kad vėliau šnekėjomės iki pat ryto.

O vaišingumas! Man tikrų tikriausiai teko bėgti nuo senyvo kaimiečio, kuris žūtbūt norėjo pagirdyti mane kupranugarės pienu. O aš pieno baisingai nemėgstu. Visa laimė, išgelbėjo draugė, kuri jį su malonumu gėrė.

Ilgai svajojau patekti į paprastų omaniečių namus. Galimybė pasitaikė visiškai netikėtai. Masiros saloje, važiuodami automobiliu, pakelėje pamatėme ožiuką. Buvo akivaizdu, kad jis pasiklydo, dėl to pasiėmėme jį su savimi. Atvažiavus į artimiausią kaimelį paaiškėjo, kad viena šeima jo jau tris paras ieško. Masiroje, beje, daugumos vietinių žmonių gyvenimas gana originalus – jie ir žemdirbiai, ir žvejai. Ožiuko šeimininkai buvo labai dėkingi ir pakvietė į savo namus. Be abejo, pavaišino kava ir datulėmis, o svarbiausia – aprodė, kaip gyvena. Bene labiausiai nustebino, kad vienoje iš patalpų buvo įrengti maldos namai – miniatiūrinė tos šeimos mečetė.

Mečetę neretai galima išvysti pačiose netikėčiausiose vietose. Pavyzdžiui, kažkur smėlynų viduryje. Iš pradžių matosi tik minaretas, priartėjus išnyra mažytė mečetė ir šalia jos iškastas šulinys. Viskas. Bet į tą vietą iš skirtingų pusių subėga penki keliai. Vieniša mečetė, matyt, naudojama žiemos mėnesiais, kai beduinai su visais gyvuliais iš dykumos pakraščių persikelia giliau į smėlynus.

Vertingiausias potyris – gamta

Omane ir kitose Arabijos pusiasalio šalyse gide dirbu jau kelerius metus. Dažniausiai su turistų grupe į Omaną skrendu iš Lietuvos. Kelionės trunka nuo savaitės iki dviejų, priklausomai nuo žmonių interesų. Bet visiems sakau, kad Omane svarbiausia pamatyti kuo daugiau gamtos. Ji labai įvairi ir įspūdinga.

Mano siūlomas trumpesnis, vienos savaitės, maršrutas yra maždaug toks: Šarkijos dykuma, Suro uostas ir šalia jo gyvenančių vėžlių kolonijos, Žalieji kalnai, Saulės kanjonas, senoji sostinė Nizva ir Al Hamros miestas, kur prie seniausių Omane iki šiol gyvenamų pastatų veikia rytietiškas turgus. Ir, be abejo, sostinė Maskatas. Visa tai – šalies šiaurėje.

Daugiau laiko turinčius keliautojus vežu kur kas toliau nuo sostinės, į pietus: įspūdingu pajūrio keliu iki Salalos miesto netoli sienos su Jemenu. Pakeliui persikeliame į fantastiško grožio Masiros salą, o iš Salalos važiuojame į nenusakomai didingą dykumą, kur stūkso aukščiausia pasaulyje beveik pusės kilometro kopa.

Vien smėlis ir tu

Dykumoje nebuvusiam žmogui gali kilti klausimas: ką ten veikti, kai aplink nė gyvos dvasios, vien smėlis? Mano atsakymas labai paprastas: žiūrėti į dykumą ir gėrėtis ja. Kopos, priklausomai nuo saulės padėties danguje, nuolat keičiasi, atsiveria vis kitokie kontūrai, linijos ir raštai. Na, o žmonėms, mačiusiems dykumą saulei kylant ir leidžiantis, esu tikra, įspūdžiai liks visam gyvenimui.

Esu buvusi ne vienoje dykumoje įvairiose pasaulio šalyse ir kažkada maniau, kad nieko įspūdingesnio už dykumą Namibijoje būti negali. Bet nuvažiavusi į Tuščiąją teritoriją Omane supratau – gali.

Bet keliautojams iki dykumos reikia priaugti. Žmogus dykumoje visiškai priklausomas nuo gamtos. Net jei važiuojama galingais visureigiais, tie dideli metalo gabalai gali paprasčiausiai sustoti arba įklimpti smėlyje, o tuomet... Saulė spigina statmenai, temperatūra gali siekti šešiasdešimt laipsnių ir niekur nerasi nė menkiausio šešėlio. Dykumose oras, beje, išretėjęs panašiai kaip aukštikalnėse. Net ir turėdamas daug vandens tokiomis sąlygomis žmogus labai aiškiai suvokia, kad jei pagalba susivėlins, jis pasmerktas.

Būna, kad į dykumą įvažiuojame gana giliai ir nuo civilizacijos mus skiria visos dienos kelias. Dėl to niekada – kartoju, niekada – į dykumą negalima važiuoti vienu automobiliu. Jei jis suges arba įklimps, pagalbos gali ir neprisikviesti.

Omanas – kitokiems keliautojams

Į šią šalį keliauja žmonės, kuriuos aš vadinu „kokybiškais turistais“. Jie, bent iš dalies, žino, kur važiuoja ir ko nori. Dažniausiai atvykėlius domina gamta: kalnai, dykumos, kalnų tarpekliai. Vieni atvažiuoja fotografuoti, kiti – tiesiog gėrėtis. Omane beveik nėra to, kas vadinama masiniu turizmu. Gal išskyrus regioną aplink Salalos miestą, ir tai tik du mėnesius, nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio, kai čia plūsta žmonės iš viso Arabijos pusiasalio patirti neįtikėtiną reiškinį – beveik nuolat purškiantį smulkų lietų, nuo kurio sužaliuoja, atrodytų, negyvos uolos. Salalos apylinkės – vienintelė teritorija Arabijos pusiasalyje, kur kasmet atslenka musonai ir kur auga smilkalų medžiai.

Su smilkalais susijusios kai kurios garsios legendos: trys išminčiai nešė smilkalų į Betliejų gimusiam Kristui, Sabos karalienė dovanojo smilkalų Jeruzalės karaliui Saliamonui.

Aš studijavau istoriją ir legendas vertinu atsargiai, bet mane žavi faktas, kad omanietiški smilkalai žinomi apie 6000 metų.

Jau penkerius metus kasmet po porą mėnesių praleidžiu Omane ir tikrai žinau, kad dar yra daugybė vietų, kurias būtinai reikės aplankyti. Man Omanas – šalis, į kurią yra ko sugrįžti.