Vienuolika metų Londone gyvenanti žurnalistė Vilma Anusaitė (34) šį didmiestį seniai vadina namais, kad jis taptų savas. Vieną kovo vakarą tarptautinėse NBC, ABC, „Al Jazeera English“ televizijose dirbančiai lietuvei šovė mintis parašyti Londono gidą – taip vos per keletą mėnesių atsirado spalvinga knygelė „Savas Londonas“.
Kaip nusipirkti metro bilietą, kaip elgtis pabe, jei atsidūrėte tikrų britų kompanijoje, kokį pokštą premjero Tony Blairo žmonai iškrėtė bulvarinės spaudos žurnalistai kitą rytą po rinkimų, kur kartais dingsta žymieji Tauerio varnai, kur ir kodėl geriau neliežuvauti lietuviškai – pirmame lietuviškame gide gausu ne tik praktinės informacijos, bet ir pikantiškų detalių.
Londone iškart pasijutai sava?
Kol tvarkiausi universiteto bendrabučio popierius, apsistojau pas pažįstamą lietuvį. Dar pirmą vakarą jis mane nuvežė į patį centrą ir šypsodamasis pasakė, kad čia lankosi vieni turistai ir kad čia nėra nieko gero. Tada atsidūrėme madingiausiuose ir meniškiausiuose Londono rytuose – Plytų skersgatvyje, Senojoje gatvėje, Hokstono aikštėje. „Čia – geriausia vieta būti“, – pamenu, tada išgirdau. Kaip tik tuo metu žurnalas „Newsweek“ paskelbė, jog tai – meniškiausia kvadratinė mylia pasaulyje, kur įsikūrę daugiausia galerijų ir menininkų. Londonui pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, kurį laiką tai vis dar buvo svetimas miestas, turėjo prabėgti šiek tiek laiko, kol pripratau, ir jau po mėnesio supratau, kad tai – naujieji mano namai.
Tačiau didžiausią meilę Londonui pajutau prieš šešerius metus keliaudama po pasaulį, kai pradėjau pasiilgti pačių paprasčiausių dalykų: pabo, į kurį gali ateiti viena, užsisakyti pintą alaus, atsisėsti ir pagalvoti apie gyvenimą, parašyti dienoraštį ar paskaityti knygą. Dar pasiilgau išsinešti parduodamų angliškų sumuštinių (juokiasi). Tereikia išvažiuoti ilgesniam laikui, kad suprastum, kokiame nuostabiame mieste gyveni. Aišku, kad tai suvoktum, reikia turėti nemažai laiko ir dar – truputį pinigų, tačiau daug ką Londone galima pamatyti ir nemokamai – lankytis nacionalinėse galerijose, muziejuose, renginiuose, koncertuose, ten yra gražių parkų, užburiančių turgų.
Nemažai laiko užtrukai, kol supratai, kurios vietos smagios?
Nuo pat pirmų dienų universitete daug vaikščiojau, visko aplankiau ir pamačiau. Tiesa, tada dar neturėjau minčių, jog kada nors tai suguls į knygą. Pirmą kartą apie gidą pagalvojau kovo mėnesį – nejuokauju. Vieną nykų pirmadienio vakarą, perskaičiusi straipsnį apie artėjantį karalienės jubiliejų, olimpiadą ir rekomenduotinas vietas, pagalvojau, kad galėčiau visa tai sudėti į gidą. Padariau tai per pustrečio mėnesio... Net kėdę berašydama sulaužiau (kvatojasi)! Kai nuo rašymo paskaudo nugarą, pradėjau lankytis pas vietos akupunktūros meistrę kinę, kuri dar ir žolių piliulių prirašė, kad galvelė geriau veiktų... Būdavo dienų, kai pradėdavau rašyti septintą ryto, baigdavau antrą nakties. Visiškai nukankinau savo šunį: kadangi neturėjau su kuo kalbėtis, vargšelis buvo vienintelis, kuris manęs klausėsi. Ko tik jis nedarė: ir urzgė, ir po lova lindo, kad tik su manimi bendrauti nereikėtų (juokiasi).
Visiškai nukankinau savo šunį: kadangi neturėjau su kuo kalbėtis, vargšelis buvo vienintelis, kuris manęs klausėsi.
Esi daug keliavusi, matei ne vieną gidą. Žinojai, koks bus taviškis?
Rašydama gidą nusipirkau penkias knygas apie Londoną, tačiau vartydavau jas tik tada, kai parašydavau savo skyrių. Kiekvienas norime būti kuo originalesnis, bet ir ką nors svarbaus praleisti buvo baisu. Pirmąją pusę gido suskirsčiau pagal rajonus – kad atkeliavus nereikėtų blaškytis, kad pavaikščiojus po žymiąsias vietas ir sužinojus pikantiškų detalių būtų nesunku išsirinkti, kur pavalgyti, išgerti ir atsipūsti. Tačiau man visada buvo įdomu sužinoti vietos, kurioje esu, istoriją.
Stengiausi paieškoti įdomesnių ir pikantiškesnių pasakojimų, o ne sausų istorinių faktų. Pavyzdžiui, Islingtone, kur prieš tapdamas premjeru gyveno Tony Blairas, yra restoranas, kur susitikęs su Gordonu Brownu jis sukirto rankomis, kas po rinkimų taps premjeru, o kas – valstybės iždininku.
Visose vietose, kurias aprašai, pati lankeisi?
Daugelyje – taip. Vienas mano bičiulis turi laisvalaikio organizavimo firmą, jos tinklalapiui rašau barų ir restoranų apžvalgas, tad nemažai vietų aplankiau sulaukusi kvietimų ir nepatuštinau piniginės (šypsosi). Daug ką pamačiau ir sužinojau rengdama reportažus televizijoms. Aprašydama vietas, apie kurias žinau mažiau, kreipiausi pagalbos į draugus, kolegas, ekspertus. Gide yra skyrius „Lietuviškasis Londonas“, jį parašyti paprašiau Londone leidžiamo žurnalo „Londonietė“ redaktorės, nes gausiausiai lietuvių gyvenamame Bektono rajone, lietuvių vadinamame Bektoniškėmis, lankiausi vos kartą. Ričmonde, kur buvau tik porą sykių, restoranus ir kavines rekomenduoja mano kolega iš ABC televizijos, šiame rajone gyvenantis jau dvidešimt metų. Mėgstamiausias vietas taip pat rekomenduoja Londone gyvenantys ar gyvenę žinomi lietuviai: Beata Nicholson, Dalia Ibelhauptaitė, Edgaras Montvidas, Andrius Užkalnis.
O pati taip pat turi mėgstamiausių vietų?
Žinoma! Dievinu Noting Hilą, kur gyvenu ir pažįstu kiekvieną skersgatvį, visose kavinukėse buvau prisėdusi ne kartą ir ne du. Penktadieniais, o ne šeštadieniais, kai suvažiuoja turistai, mėgstu vaikštinėti po Portobelo turgų, prisipirkti daržovių, vaisių. Dar man patinka pietinė Londono dalis ir Teito galerija, „Sadler’s Wells“ šokio teatras. Žavi meniškieji Rytų Londono rajonai, kur gali tiesiog ryte atsisėsti kavinukėje ir stebėti aplinkinius – čia tiek daug stilingų ir gražių žmonių!
Kas buvo sunkiausia rašant?
Londonas – didžiulis miestas, apie jį yra nežmoniškai daug informacijos, todėl sunkiausia buvo sustoti rašyti. Labai bijojau, kad gidas nebūtų per storas, norėjau, jog žmonės juo naudotųsi. Stengiausi rašyti paprastai ir linksmai, norėjau, kad jį skaityti būtų smagu. Labai tikiuosi, kad taip ir bus...
