Giedrė Kilčiauskienė „Didžiojo chorų mūšio“ pusfinalyje sulaukė baubimo: kas nutiko?
Grandiozinis muzikinis šou „Didysis chorų mūšis“ šį sekmadienį eteryje pasieks vieną svarbiausių sezono etapų – lemtingąjį pusfinalio vakarą. Kova dėl vietos finale aštrėja, įtampa kyla, o kiekvienas pasirodymas – lemtingas. Šįkart šalia nuolatinių generolų Ingos Jankauskaitės ir Vytauto Lukočiaus į trečiojo generolo kėdę sės viena įspūdingiausių Lietuvos vokalisčių – dainininkė Giedrė Kilčiauskienė.
Ir nors scenoje ji jaučiasi tvirtai, šįkart Giedrės laukia visai kitoks vaidmuo – ne dainuoti, o vertinti. Kaip pati prisipažįsta, tai jai – vienas atsakingiausių momentų.
„Jaučiu jaudulį, nes šiemet yra pirmieji metai, kai nebedirbu pedagoginio darbo, ir visus metus buvau absoliučiai švari – švarios sielos, nereikėjo nieko vertinti, o ypač muzikos. Atvažiavau nusiteikusi, kad norėčiau sausa išlipti“, – prieš šou prisipažino G.Kilčiauskienė.
Studijoje netrūko ir šmaikščių replikų. Rolandas Mackevičius, pristatydamas vakaro viešnią, juokavo, kad šįkart Giedrė „nebus kirvis“, o Inga Jankauskaitė džiaugėsi, jog choro pasirodymą analizuos „po pedagoginės detoksikacijos atvykusi Giedrė“.
Tačiau vos prasidėjus muzikos kovoms aiškėjo, kad Giedrė į vertinimą žiūri ne tik jautriai, bet ir labai muzikaliai – ji girdi ne tik natas, bet ir tai, kas slypi giliau.
Po dzūkiškai atliktos dainos Giedrė pasidalino itin gražia mintimi apie muzikos kalbą: „Kai klausiausi šios dainos versijos, prisiminiau tokį dalyką, ką pati visada galvodavau. Buvo mada dainuoti angliškai ir galvoti, kad mes kažkur prasimušime, o aš viduje visada turėjau mintį, kad jeigu muzika yra, ji tave pasieks bet kuria kalba. Aš pusės teksto nesupratau, bet jeigu mane pasiekė – tai tada puikiai.“
Po Panevėžio choro pasirodymo Giedrė išskirė ir solistę Aistę, kuriai negailėjo ne tik komplimentų, bet ir švelnaus pastūmėjimo pirmyn. „Man buvo solinis desertas. Yra Aistė, kuri pradėjo šią dainą dainuoti... Pasiilgau tavo dainavimo. Tu labai gerai dainuoji. Pasinaudok tuo, kuo aš dabar naudojuosi – eteriu – ir eik į tikrą muzikinį mūšį“, – sakė ji.
Ne mažiau įsimintina bus ir Giedrės reakcija po Kauno choro pasirodymo, kuriame ji pajus ne vien varžybų azartą, bet tikrą muzikos malonumą. „Ties Kauno choru pajutau, kad čia nebe varžybos. Arba žaidimas, bet ne vaikiškas – gerąja prasme. Aš pabuvau ne varžybose, o muzikoje“, – sakė Giedrė.
Tiesa, viename iš vertinimų Giedrė nebijojo būti ir griežtesnė. Po vieno pasirodymo ji pastebės, kad muzika kartais gali pernelyg slysti į paprastesnį kelią. „Einama į pigesnę popmuziką“, – pasakė ji, o studijoje iškart pasigirdo žiūrovų reakcijos – nepatenkintųjų baubimas. Tačiau pati dainininkė į tai sureaguos ramiai ir atvirai: „Kad man taip šauktų, neatsimenu, kada buvo. Juk nieko blogo nepasakiau. Kaip galima be žmogaus atsidavimo iki galo muziką palikti nenešančią šventumo?“
Vakaro pabaigoje, kai emocijos pasiekė aukščiausią tašką, Giedrė jautriai kreipėsi ir į Kauno choro kapitoną Martyną Kavaliauską. „Martynai, neliūdėk. Turi būti finalas. Būkit aktyvūs ir išmintingi“, – kreipdamasi į balsuojančius namuose sakė ji.
Giedrė neslėpė – pusfinalio vakaras ją paliko su labai stipriu įspūdžiu. „Pasimėgauti spėjau. Negaliu atsidžiaugti, kad tai buvo vienkartinis vertinimas – įšokau į vieną laidą, man viskas gražu, viskas nuklota žibutėmis. O vertintojams linkiu tik vieno – nenumušti žmonėms noro dainuoti“, – sakė Giedrė Kilčiauskienė.
„Didydis chorų mūšis“ – sekmadieniais, 19.30 val., per LNK.